Aplinkybės šios knygos skaitymui nebuvo palankios. Neseniai įveikiau Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum seriją ir kad ir kaip stengiausi to nedaryti, knygas nuolat lyginau. Rodos panašu – lietuvių autorių istoriniai romanai, nors iš tiesų skiriasi kaip diena ir naktis (čia labai švelniai tariant). Vien rašymo stilius skiriasi kardinaliai – ilgiausi prieš trumpiausius mano matytus sakinius knygoje. Kitus šio palyginimo rezultatus galėčiau apibendrinti taip: jei tarp šių knygų vyktų futbolo varžybos, tai Kraujas mėlynas būtų Vilniaus žalgiris, o Silva Rerum – Manchester United.
Priešistorė
Neeilinė ir įdomi šio romano atsiradimo istorija – Undinė Radzevičiūtė jį sukūrė ieškodama savo giminės istorijos šaknų, kurios pasirodo siekia net XV a. ir seną, įtakingą, bei po Europą plačiai paplitusią Borchų giminę. XV amžiuje šios giminės atstovai iš Vestfalijos (dabartinės vakarų Vokietijos) atvyko į Livoniją (dabartinę Latvijos ir Estijos teritoriją). Būtent šis faktas autorę greičiausiai ir įkvėpė sumanymui pavaizduoti kaip galėjo atrodyti tuometinis Borchų gyvenimas. Pilną knygos gimimo istoriją autorė atskleidžia kūrinio įžangoje, kuri parašyta labai įtraukiančiai ir nuteikia daug žadančiai. Tačiau viskas pasikeičia atvertus pirmąjį istorijos skyrių. Čia įvyksta glaudesnė pažintis su savitu Undinės Radzevičiūtės pasakojimo stiliumi.
Rašymo stilius
Kiek teko girdėti – trumpi, kapoti sakiniai yra skiriamasis Undinės Radzevičiūtės kūrybos bruožas, tad gali būti, kad daugeliui iš jūsų jie nebus naujiena. Man, su ankstesne autorės kūryba nepažįstamai, skaityti buvo labai keista ir sunku – tarsi turėtum nuolat dirbti, stengiantis suvesti padrikas veikėjo mintis ir taupius žodžius į vientisą siužetą, vietoje to, kad galėtum pasinerti ir leisti būti nuneštam knygos teksto. Gal toks ir yra rašytojos tikslas?
Kliuvo man ne tik trumpi sakiniai, bet ir minčių šuoliai. Autorės tekste greit keičiasi vietovės, nepastebimai gali pralėkti metai. Veikėjų mintis ir vidinius monologus sparčiai pakeičia aprašymai trečiuoju asmeniu ir panašiai. Kur dar gremėzdiški riterių vardai, kuriuos kūrinio eigoje sunku atsiminti ir susieti su veikėjais.
Siužetas
Knygos siužeto centre – Bernhardas von der Borchas. Ilgai planavęs užimti Livonijos ordino didžiojo magistro postą, pagaliau savo planą įgyvendina. Kiti svarbūs Borchai – jo sūnėnas Frydrichas ir pusbrolis Simonas. Kiekvienam iš šių veikėjų knygoje skiriama po skyrių, kur labiausiai atskleidžiama jų istorija ir personažas. Frydrichas von der Borchas – laisvasis riteris, kuris verčiamas vesti paslaptingą žlugusios Graikų imperijos princesę. Simonas von der Borchas – dvasininkas, kuris pasitelkiamas didžiojo magistro planams Vatikane įgyvendinti. Iš ties apie siužetą ką nors daugiau papasakoti sunku, visas kūrinys primena kažkokią keistą kroniką, kurios pagalba stebime Magistro Bernhardo von der Borcho pakilimą, dėl nepamatuotų ambicijų ištikusias nesėkmes ir netgi labai subtilią meilės istoriją. Verta paminėti, kad pagrindiniai istorijos veikėjai pradedant magistru, baigiant Graikijos princese yra realūs ir iš tiesų egzistavę asmenys.
Viduramžių dvasia
Vienas iš nedaugelio šios knygos privalumų, kuris patiko man ir manau nudžiugins kitus istorijos mėgėjus – nors ir savitai, tačiau gyvai ir tikroviškai perteikta viduramžių dvasia. Purvas, šarvai, šaltis ir kraujas – pagrindiniai šios knygos atmosferos elementai.
Matyti, kad Kraujas Mėlynas parašyti prireikė daug istorinių žinių: kaip tuomet rengėsi, valgė, kovojo, medžiojo ir linksminosi kilmingieji. Kai kurie fragmentai aprašyti tikrai detaliai: pavyzdžiui kokios spalvos kelnės derėjo dėvėti riteriui, kokios miestiečiui (knygoje vadinamam biurgeriui), kokius gyvūnus galėjo medžioti ordino, o kokius laisvieji riteriai ir panašiai.
Kaip jau minėjau – knygos herojai yra realūs asmenys, kurių biografijos faktus autorei turbūt užtruko tyrinėti, kad galėtų panaudoti jų fragmentus knygoje. Iš Kraujas mėlynas galima šiek tiek pasimokyti apie Livonijos ordino istoriją jo gyvavimo saulėlydyje, apie komplikuotus santykius su Rygos arkivyskupija ir diplomatines pastangas laviruoti tarp Popiežiaus ir Šv. Romos imperijos valdovo. Knygoje taip pat kelis kart paminimi lietuviai, užsiminant apie skaudų Vokiečių ordino pralaimėjimą Žalgirio mūšyje.
Kodėl skaityti? Jei esate rašytojos kūrybos gerbėja/s. Mėgstate istoriją, viduramžius ir literatūrinius iššūkius.
Kodėl neskaityti? Jei tikitės ko nors panašaus į Silvą Rerum ar rišlaus pasakojimo. Man asmeniškai ši knyga buvo kantrybės išbandymas ir laiko vagis. Suprantu, kad į knygą buvo įdėta daug darbo siekiant atkurti istorijos detales ir viduramžių dvasią, bet knygos skaitymas yra per daug darbas ir per mažai malonumas, kad būtų verta jai skirto laiko.
Man ši knyga taip pat pasirodė tikra laiko vagis, todėl mečiau ją 🙂 mėginome skaityti ją Klaipėdoje veikiančiame Knygų klube „Skyrius“, absoliuti dauguma knygos neįveikė 🙂 visų mintys panašios į išsakytąsias.
Ačiū už komentarą! Gera žinoti, kad yra bendraminčių ir ne aš viena jos nesupratau 🙂