Taip laukiau naujausio Kazuo Ishiguro kūrinio, kad net užsisakiau originalą. Godžiai traukiau į save kiekvieną žodį, kaip Klara saulės šviesą. Nei trupučio nenusivyliau – ši knyga buvo visiškai naujų minčių gūsis, tarsi Yuval Noah Harari spėlionės apie ateitį būtų įvilktos į dailų literatūros rūbą. Tai istorija papasakota pirmu asmeniu ir ne bet kokiu, o dirbtinio intelekto arba AR, kaip vadinama šioje knygoje (Artificial Friend). Klara and the sun man pasirodė tarsi mišinys tarp turbūt populiariausių ir labiausiai mylimų autoriaus knygų – Neleisk man išeiti ir Dienos likučiai. Distopinis pasaulis čia sutinka į liokajų Styvą panašų pasakotoją, kuomet dienos gale lieka tik lėtai blėstantys atsiminimai. 

Naujausias Nobelio premijos laureato kūrinys (beje, pirmasis parašytas po premijos įteikimo 2015 m.) man pasirodė genialus bandymas atskleisti tai, kas yra žmogiškumas – atkartojami algoritmai ar kažkas daugiau? Mūsų vidinis pasaulis – daugybė skirtingų kambarių į kuriuos įmanoma arba neįmanoma užeiti – čia knygos herojai nesutaria. Šį kartą iš daugelio Ishiguro mėgstamų temų daugiausia dėmesio, turbūt skiriama vienatvei. Dirbtinis intelektas padaro išvadą, kad vienatvės baimė yra viena pagrindinių mūsų sprendimus įtakojančių jėgų. Ar sutiksite? 

‘Until recently, I didn’t think that humans could choose loneliness. That there were sometimes forces more powerful than the wish to avoid loneliness.“

Mano galvoje sukasi daugybė epitetų ir visi, atrodo, yra vienodai tinkami šiai knygai – subtili, poetiška, liūdna ir graži, įtempta ir lengvai sklendžianti, gili ir kartu visiems skaitytojams prieinama. Ten kur gieda vėžiai toks retas grynuolis, kuriam pavyksta pasiekti aukso viduriuką – suderinti populiarių, o kartu ir gilesnį turinį.

Šioje knygoje apstu temų, bet pagrindinė prasmės gija turbūt yra skirta vienatvei. Tai istorija apie vaiką, paauglę, galiausiai žmogų, kuris ne tik kenčia nuo savo tėvų socialinių problemų ir apleistumo bet ir visuomenės uždarumo bei nenoro priimti kitokius nei save.
Visa tai ir dar daugiau – įvilkta į lengvos detektyvinės istorijos rūbą, kad skaitytojas netyčia neimtų nuobodžiauti. Aš labai retai žmonėms bruku skaityti knygą, bet šią drąsiai galiu rekomenduoti visiems, mano galva tai kas paliesta joje, yra tiesiog universalu.

Atgijęs namas yra dar viena telentingosios Emilijos Dziubak Iliustruota knyga, stojanti į gretas šalia jau sužavėjusių Apkabink mane, Šypsena varlytei ir Aš nenoriu būti princesė. Teksto autorius, Lietuvos skaitytojams jau turėtų būti žinomas knygelės Ilga kelionė dėka.

Atgijęs namas yra istorija apie vienatvę, artimų žmonių ilgesį ir tai, kaip gydo galimybė rūpintis kitais. Jei skaitysite labai susikaupę, turbūt ir vienos kitos ašaros neišvengsit. Sakau iš patirties. 

Apie šią knygą buvau girdėjusi begalę teigiamų atsiliepimų, bet visvien nesitikėjau, kad bus TAIP gerai. Lopšinė mane sukrėtė ir paliko turbūt neišdildomą įspūdį. Juk nedažnai būna taip, kad skaitant imi gailėtis visų knygos herojų, jausti skausmą dėl to kaip susiklostė tiek teigiamų, tiek neigiamų personažų gyvenimai. Kitaip tariant, tikėjausi gana vienpusišos istorijos apie klastingą auklę, gavau kūrinį apie skirtingas vienatvės ir motinystės spalvas.