Kiek kartų viešojoje erdvėje jums teko girdėti panašius išsireiškimus: kur ritasi šis pasaulis, vyksta civilizacijos nuopuolis, pabaigos pradžia ir panašius? Man tikrai ne sykį. Proto amžius kviečia adekvačiai pažvelgti į situaciją ir įvertinti pasaulio pažangą remiantis ne skambiais ir ne visuomet tiksliais apibūdinimas, o faktais. Jei vertintume tik juos – situacija pasaulyje gerėja beveik pagal visus įmanomus rodiklius ir tai puikiai apibendrina Barako Obamos citata:

BET, visada yra bet. Knyga yra sulaukusi nemažai kritikos ir šio leidinio vertinimo kontekste vyksta diskusijos: ar saugu plaukioti optimizmo jūroje? Ar nepaskęsime nesuvokdami esamų problemų (aplinkosaugos, turtinės nelygybės) masto. Juk neretai masinis visuomenės pasipiktinimas sukuria sąlygas tam tikriems pokyčiams. Man Steven Pinker argumentai pasirodė ganėtinai įtikinami – žmonija sprendžia problemas su jomis susidūrus ir jei tikėsime proto ir išsilavinimo galia – viskas yra įveikiama. Kurioje barikadų pusėje esate jūs, sužinosite jei pasiryšite šiai sudėtingai, bet kartu ir naudingai bei faktų kupinai knygai. 

Šis kūrinys yra atsakymas į klausimą, kodėl pasauliui reikia rašytojų – kas jei ne jie užkonservuotų ir į knygą lyg į stiklainį sudėtų atsiminimus. Ne tik nuosavus, bet ir tuos kitus, mūsų kolektyvinei pasąmonei priklausančius. Lizos butas man yra trečioji autorės knyga ir kol kas pati artimiausia. Šiame kūrinyje radau daug širdžiai mielų praeities detalių, nors ir nesu iš Kauno.

Iš tiesų man patiko ne tik atsiminimų dalis, sužavėjo pats pasakojimo principas. Daugiausia dėmesio čia skirta ne kažkokiems itin svarbiems gyvenimo įvykiams, o kasdienybei – juk būtent per ją atsiskleidžia gyvenimo grožis ir prasmė. Aš pati kažkodėl ryškiausiai atsimenu regis visiškai nereikšmingus vaikystės fragmentus, pavyzdžiui – einu šaligatvio borteliu, saulė šviečia, o aš galvoju, kad 7 metai yra geriausias amžius gyventi. Būtent per panašius patyrimus papaskota Lizos butas istorija – tai kas daugeliui iš mūsų kartais sušmėžuoja pro atsiminimų rūką, Vaiva Rykštaitė sudėliojo į linksmą ir gražią istoriją, kurioje lengva atrasti save. 

Šios knygos skaitymą prilyginčiau maratono bėgimui – buvo labai sunku ir užtruko ilgai, bet perskaičiusi pajutau pasididžiavimo jausmą, kad susitelkiau ir išgliaudžiau šį kūrinį, t. y. galiausiai įveikiau distanciją. Dievų šokis siužetas yra tiesiog nenupasakojamas. Istorijos pasakojamos istorijų viduje, o jų veikėjai taip pat jas pasakoja (na, beveik filmo Inception scenarijus, jei tokį pamenate). Na, bet svarbiausia, kad visa tai nėra beprasmiškas kratinys – ši knyga puikus pagalbininkas iš tiesų giliai pažinti Indijos kultūrą ir kartu suvokti anglų kolonistų įsiveržimo i šalį pasekmes.

Turim mes su Ąžuolu kelias labai numylėtas ir vietomis jau lipnia juosta suklijuotas knygas. Visos jos prieš miegą keliauja su mumis į lovą ir retai kada į savo būrį priima naujokę. Bet štai iš Tyto alba parsinešiau Mano tėtis rašo knygą ir ji ne tik kad įsiveržė į būrį, bet ir tapo viena favoričių.

Priežastys gali būti kelios. Visų pirma, pagrindinis veikėjas yra berniukas vardu Ąžuolas. O jo sesutė – Liepa. Toks smagus sutapimas, nes būtent šiuos du vardus buvau paruošusi kai dar nežinojau savo vaiko lyties.

Antroji, pati įtikinamiausia – katinas. Beveik kiekviename knygelės puslapyje galima surasti šeimos katiną ir mums tai tapo smagiu žaidimu. Dar nei karto nespėjau perskaityti viso knygos teksto, bet bent kartą prieš miegą surandam visus miau.