Pasiėmusi šią knygą norėjau ne tik pasijuokti, bet ir britų diplomato žvilgsniu išvysti po nepriklausomybės atgavimo save tik po truputį iš naujo kuriančią Lietuvą. Kevin J. Lynch čia atvyko 1994 m. praleido kelis metus ir netgi susirado lietuvę žmoną. Iš Nediplomatiški britų diplomato memuarai būtų galima tikėtis įdomaus, jau beveik istorinių laikų paveikslo ir lietuviškos kultūros pažinimo bei įžvalgų, kaip, pavyzdžiui, prieš keletą metų skaityta Labai blogai arba Liuks: 8 pamokos apie Lietuvą. Pastarasis kūrinys kokį šimtą kartų brandesnis ir šmaikštesnis. Ir aš beveik neperdedu. 

Pastebiu tendenciją, kad man labai patinka knygos, į kurias sutelpa visas žmogaus gyvenimas. Ši kaip tik tokia. 10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje remiasi mintimi, kad žmogui mirus, maždaug tiek laiko jo smegenys išlieka aktyvios ir jose gali vykti labai įdomūs procesai. Pavyzdžiui, iškilti ir maišytis įvairiausi atsiminimai. 

Tokia štai liūdna istorijos pradžia. Kai susipažįstame su Leila, ji jau mirusi. Kiekvienas skyrius – minutė. Kiekviena iš jų skirta aptarti kvapams, skoniams ir atsiminimams, kurie gyvenimo gale tampa reikšmingi. Galbūt skamba tragiškai, bet tai yra iš tiesų nuostabus kūrinys ir stipri vienos moters istorija. Įtraukia taip, kad pamiršti viską aplinkui ir atsimeni tą malonų jausmą, kai į rankas pakliūna tikrai gera knyga.  

„Vien dėl to, kad čia saugu, nereiškia, kad čia tinkama vieta.“

Nesu tikra ar galiu apie šią knygą pasakyti ką nors naujo. Regis tiek daug apie ją kalbėta skaitytojų tarpe. Pirmąkart mama netgi yra įtraukta į Lietuvos akušerių ir ginekologų draugijos rekomenduojamų knygų sąrašą, taip patvirtinant ne tik moralinę, bet ir mokslinę, o gal ir psichologinę šios knygos vertę naujoms ir nenaujoms mamoms. 

Man buvo nuostabu, kaip sklandžiai sruveno tekstas šiame kūrinyje, kaip gražiai, lyg upės intakai, susiliejo asmeninės patirtys, moksliniai faktai, filosofija. Net neabejoju, kad autorė daug dirbo rašydama šia knygą. Tačiau, bent aš, to sunkumo visai nepjutau, veikiau pasirodė kaip vienu prisėdimu užrašyta – apie viską kas širdį ir mintis slėgė.

Mano pačios motinystės patirtis – daugiau nei keturi metai. Galbūt turėčiau būti šiokia tokia mamiškų reikalų ekspertė? Bet anaiptol tai nesumenkino mano susidomėjimo knyga. Sužinojau daug naujų įdomių faktų apie abortų, nėštumo, motinystės, seksualumo istoriją, gyvenimo JAV peripetijas. O svarbiausia, prisiminiau tą magišką, nepakartojamą didžiausio gyvenime virsmo laikotarpį – euforiją, baimes, nežinią, sumaištį, laimę, MEILĘ.

„Aš staiga buvau nebesvarbi. Ir kartu žinojau, kad privalau išgyventi, jokiu būdu negaliu tiesiog numirti, nes niekas kitas Jos taip nemylės.“

Marina Stepnova praūžė savo tekstu per puslapius tarsi uraganas. Lazario moterys tempas labai greitas, keičiasi veikėjai, jų svarbiausi gyvenimo momentai sutelpa vos į kelis puslapius ar pastraipas. Stebėtinai sparčiai prabėga visas šimtmetis, atskleisdamas daug susipynusių likimų. Nors ne kartą esu išpažinusi savo meilę lėtiems kūriniams, pasirodo ir visiškos priešingybės gali patikti ir labai! O gražiausia yra tai, kad knyga tikrai nemažai po savęs palieka. Tai yra puikus pavyzdys, kad galima rašyti glaustai, dinamiškai, bet nepaviršutiniškai. 

Lazario moterys yra apie tris (o iš tiesų ir dar daugiau) labai skirtingų moterų, taip pat tarsi vieną pagrindinį vyrą Lazarį, tačiau ne tik. Gal Lazaris ir yra visą istoriją vienijanti gija, tačiau tikrai ne esminė ar pagrindinė. Ši knyga yra apie labai skirtingas asmenybes ir daug liūdnų gyvenimų, šiek tiek nuglaistytos sovietinės realybės, o labiausiai – apie žmogiškumą, laimės siekį, meilę, tragiškai mirštančias svajones. Nežinau, kas man turėtų nutikti, kad kada nors pamirščiau Lidočką, o gal ir Galiną ir net Marusią – apie kiekvieną iš jų atskirą knygą būtų galima parašyti. 

Apie jausmą įsimylėjus: 

„Ir viskas aplinkui ėmė judėti greitais karštais truktelėjimais, tarsi kas būtų plėšęs pasaulį – džiaugsmingai, nelygiais gabalais.“