Kokia stipri trečioji knyga! Tiesa sakant net ir pirmosios dvi, perskaitytos anksčiau man dabar patinka kur kas labiau. Karnos kraitis sudėliojo viską į vietas, įprasmino ir užbaigė formuoti ir taip stiprius knygos personažus. Mano pirminis skeptiškumas Dinos knygų ir šios šeimos sagos atžvilgiu yra įveiktas.

Karna, Dinos anūkė, kažkuo panaši, tačiau kitokia. Stipri mažoji teisėja, kuriai pamažu atskleidžiamos visos Rensneso gyventojų paslaptys. Savo stebėtojos ir suaugusiųjų vertintojos pozicija ji man šiek tiek priminė Elena Ferrante Melagingas suaugusiųjų gyvenimas. Karnos kraitis yra šiek tiek apie tai, kaip paauglė patiria dvigubus suaugusiųjų standartus, realaus gyvenimo prieštarą krikščionybės dogmoms, jautriai reaguoja į bet kokias melo apraiškas. Man buvo įdomu, tiek psichologine prasme, tiek dėl visų siužeto posūkių, tiek dėl labai savitos diniškos atmosferos. 

„Tuomet ji pirmą kartą pajuto tuštumą, kuri kartais apgaubia suaugusiuosius. Tuštuma galėdavo išblukinti sienų spalvas ir viską sušaldyti. Net jei kurendavosi krosnis. Tai atsitikdavo kai to mažiausiai tikėdavaisi.“

Retai būna knygų, ypač tokios apimties kaip ši Haruki Murakami trilogija (bendrai sudėjus kokie 1200 puslapiai), kurias perskaičius apima liūdesys. Atrodo skaityčiau dar ir dar. Skaitant pabaigą padažnėjo pulsas ir kūnu bėgiojo šiurpuliukai, kurie dažniau būna tikrai gražios muzikos ir ją lydinčio jausmo palydovai. Man regis 1Q84: Trečia knyga paralelės su Orwellu ir Mažieji žmonės nuėjo į antrą planą. Tuo tarpu ryškioje dviejų mėnulių šviesoje nušvito meilės ir sielos dvynio paieškų tema. Nesiskundžiu – gražu. Net labai gražu. 

Antroje trilogijos dalyje regis visko daugiau: sustiprėja romantiška siužeto linija, kyla įtampa, atsiranda trilerio elementų, kaip ir žymiai daugiau detalių iš fantastikos srities. 1Q84: Antra knyga sunku vertinti atskirai nuo kitų. Atrodo čia ėmė rištis tiek daug mazgų, bet autorius, regis, neišsiteko puslapių skaičiuje bent kelis iš jų išnarplioti šioje dalyje. Turiu pripažinti, kad perskaičius antrą, neskaityti trečiosios iškart tiesiog neįmanoma – be galo smalsu, kas toliau.

Apie Murakami knygas kalbėti visuomet labai sunku. Skaitant kyla daug jausmų ir minčių, o jas suguldyti į popierių ir suteikti formą – sudėtinga. Nes Murakami kalba apie labai subtilias patirtis ir reiškinius, kuriuos dažnas supranta savaip, o juos taikliai apibūdinti gali tiktai genialusis japonų rašytojas. Nepaisant sudėtingumo, pabandysiu papasakoti savo įspūdžius apie 1Q84: Pirma knyga.

Turbūt atspėjote, kad šis kūrinys kūrinys yra George Orwell romano “1984” interpretacija. Sąsajos tarp abiejų knygų tampa aiškios tikrai ne iš karto – pirmiausia į akis krenta tik tai, kad veiksmas vyksta tais pačiais metais, na, o visa kita palengva aiškėja kūrinio eigoje.

Kaip pasakytų Murakami, skaitant 1Q84 laikas plečiasi ir minkštėja, įtraukia ir užliuliuoja taip, kad nesinori kada nors ją užbaigti. Dviejų pagrindinių veikėjų portretai labai įdomūs. Nors iš pradžių jų istorijos lyg ir neturi nieko bendro, palengva aiškėja įvairios sąsajos. Keistų situacijų kratinys palengva įgauna formą ir prasmę.