Labai džiaugiuosi, kad leidykla netikėtai padovanojo šią knygą. Turiu pripažinti, kad tikrai nebūčiau atkreipusi į ją dėmesio. Kaip vystosi kūdikio smegenys pavadinimas skamba gana siaurai, formaliai ir moksliškai, tačiau tai yra labai plati ir naudinga knyga. Čia netgi radau patarimų nėštumo laikotarpiui ir tai nebuvo kažkas iš “klausykitės klasikos” serijos. Anaiptol. Autorius paneigia nemažai mitų apie ankstyvąjį ugdymą ir siūlo visų pirma vengti streso. 

Kaip vystosi kūdikio smegenys man visų pirma patiko dėl tvirto mokslinio pagrindo. Knygos autorius, molekulinės biologijos specialistas, atrinko tik kelis kartus moksliniais tyrimais patvirtintus teiginius apie vaiko smegenų vystymąsi skatinančius veiksnius. Antra, autorius taip pat yra dviejų vaikų tėtis, tad pats, regis, puikiai supranta teorijos ir realybės santykį. Na ir trečia – knygoje labai stipriai akcentuojamas emocinis intelektas ir autorius puikiai įrodo, kodėl tai yra svarbiau nei tai, kad vaikas būdamas trejų mokytųsi skaičiuoti ar prancūzų kalbos. Labai labai naudinga knyga ne tik kūdikių, bet ir ikimokyklinukų tėvams. 

“Svarbiausias darbas, kurio kada nors ėmėtės, gali kartu tapti smagiausiu nuotykiu.”

Tai knyga, kuri išsklaido nerimą, ir primena pirmojoje autorės knygoje išdėstytus principus. Ramūs tėvai, geri brolių ir seserų santykiai yra apie tai, kad vienoje šeimoje augančių vaikų ryšys priklauso nuo santykių su tėvais. Kylant konfliktams ar įtampai autorė visų pirma siūlo pagalvoti ar netrūkinėja jūsų ryšys su bent vienu iš mažųjų. Tai įsisąmoninti gali būti baugu – pasirodo darna šeimoje priklauso nuo jūsų dar labiau nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Kita vertus, tai leidžia ir tam tikra prasme atsipalaiduoti supratus, kur slypi visų galimų problemų šaknys. 

Knygoje galima rasti patarimų, kurie naudingi dar laukiantis, vos gimus antrajam vaikui ir abiems jau gerokai paaugus. Bent man buvo labai svarbu suvokti jau dabar kas manęs laukia ir kaip kai kurioms problemoms reikėtų užbėgti už akių. Ramūs tėvai, geri brolių ir seserų santykiai yra labiau apie bendravimą ir psichologiją, nei praktinius dalykus. Ji yra apie tam tikrus vertybinius pagrindus, šeimos kultūrą ir atmosferą, kuri veikia kaip prevencija daugeliui konfliktų. Tai knyga, kurią perskaičius viskas atrodo paprasta ir užplūsta ramybė. 

Dar neseniai lietuviškų knygų tėvams skyrelis galėjo padėti tik laukiantis ir auginant vieną vaiką, o apie brolių ir seserų santykius ir antrąjį nėštumą informacijos teko ieškotis patiems. Antrasis kūdikis puikiai iliustruoja, kodėl ši patirtis daugeliui tėvų kitokia. Šalia nėštumo juk reikia prižiūrėti ir psichologiškai bei praktiškai šiam svarbiam įvykiui paruošti pirmagimį. 

Autorę Sarah Ockwell-Smith jau galbūt pažįstate, jei skaitėte Ramaus miego knygą. Tai empatijos ir ramybės kupinas kūrinys, kviečiantis tėvus susipažinti su mažų vaikų miego ypatumais ir mažiau stresuoti dėl dalykų, kurių tiesiog neįmanoma arba labai sunku pakeisti. Antrasis kūdikis taip pat alsuoja supratingumu, tačiau ši knyga kur kas praktiškesnė, labiau paremta asmeninę pačios autorės patirtimi auginant net keturis vieną po kito gimusius vaikus. 

Turiu pripažinti, kad ši knyga labiau orientuota į tuos, kurie antrojo ir kitų vaikų susilaukia mažesniu skirtumu (iki trijų metų). Nors šeimų pavyzdžiai įvairūs, tačiau daugiausia dėmesio čia praktiniams patarimams kaip išgyventi laikotarpį, kai pirmasis vaikas dar nekalba ir yra mažai savarankiškas. Kažkiek sau naudingos informacijos radau, tačiau ne tiek kiek tikėjausi. Nepaisant to, tokiu, kad daugeliui šeimų bus nepaprastai naudinga. 

Noriu pradėti nuo išpažinties. Dar prieš gimstant mano sūnui, o gal ir dar seniau, prieš 3-4 metus pradėjau sekti Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais autorės tinklaraštį Pterodaktilis. Tuomet skaičiau daug ir įvairių su motinyste susijusių tekstų. Būtent apie šią autorę galvojau, na ir daug ji niurzga, skundžiasi – kam jai išvis tų vaikų reikėjo. Tada, po poros metų, pati tapusi mama, mintimis norėjau jos atsiprašyti. Ir ne tik, aš pradėjau gerbti jos drąsą, nes kai visas motinystės ir tėvystės viešasis diskursas skendėjo vaivorykštėse, ji viena iš nedaugelio kalbėjo iš tiesų atvirai. Ir jei ši knyga būtų pasirodžiusi prieš penketą metų – būtų buvusi uraganas. O šiandien mes jau kalbame visaip ir netgi labai atvirai ir tuo galima tik džiaugtis. 

Tai kur link lenkiu? Manau, kad ši knyga bus du visiškai skirtingi kūriniai akyse tų, kurie jau yra tėvai ir kurie dar tik planuoja jais tapti. Yra dalykų, kuriuos iš tiesų supranti tik per potyrį. 

Šalia kitų gerų dalykų knygoje radau citatą, kuri savaime pasako labai daug apie motinystę ir tėvystę, tik nežinau ar būtinai devyniasdešimtųjų:  

„Tai toks mandalų kūrimas, pati tikriausia kasdienybės meditacija: valandų valandas vieną prie kitos į paveikslą ramiai dėlioti mikroskopines smilteles, kad per ateinančią akimirką visa negrįžtamai išnyktų chaose.“