Vargšės mūsų smegenys ir visi kiti evoliucijos suformuoti įgūdžiai ir funkcijos. Visa tai, kas tarnavo mūsų labui tūkstančius metų atsigręžia prieš mus pačius tobulėjant technologijoms ir bendravimui keliantis į skaitmeninę erdvę. Naršymo metas puikiai atsako į klausimą – anokia čia problema? Juk technologijos labai palengvina gyvenimą, buitį, bendravimą. Pati neįsivaizduoju dienos be išmaniojo telefono – maistui užsakyti, naudotis navigacija, apsipirkinėti, planuoti, fotografuoti bendrauti.

Nepaisant to, intuicija sako, kad čia slypi ir tamsioji pusė, kurią reikia mokytis suprasti, priimti, tačiau kartu stebėti ir kontroliuoti. Ši knyga padeda suprasti, kodėl telefonas ir socialiniai tinklai kelia priklausomybę. Perskaičius šią knygą dingsta noras pykti ant savęs dėl silpnumo ir noro ramintis nesibaigiančių naujienų srove. Socialinių tinklų algoritmas tiesiog tobulai sukurtas išnaudoti naujoje realybėje sunkiai prisitaikančių smegenų spragas. Jam atsispirti beveik neįmanoma! Naršymo metas, tuo tarpu, pažeria naudingų patarimų, kaip laiką socialiniuose tinkluose leisti prasmingiau ir saugiau. Naudinga ir labai rekomenduotina, ypač auginantiems vaikus! 

Tai knyga, kurios pasirinkimą jums paaiškinti man būtų sunkiausia. Aš net nesu Apple produktų gerbėja, o apie Steve Jobs buvau girdėjusi tikrai daugiau prastų, nei gerų dalykų. Kita vertus, mane žavi inovacijos ir žmonės, kurie savo gyvenimu sugeba jungti iš pažiūros visiškai skirtingas sritis – tokias kaip menas ir technologijos. Steve Jobs. Oficiali biografija būtent apie tai. Neturiu tikslios citatos, kadangi klausiau audioknygos ir ne visuomet turėjau galimybę žymėtis, bet labai noriu atkartoti Steve žodžius – kai technologijos susituokia su humanitariniais mokslais, gimsta stebuklai. 

Po šio kūrinio mano požiūris į Steve Jobs pasikeitė, atrodo, aš iš tikrųjų supratau ir pažinau šią komplikuotą asmenybę. Tai, kad jis, nors buvo įvaikintas, kad pats paliko savo pirmąją dukrą, kad dažnai šaukė ant savo darbuotojų, vogė idėjas, manipuliavo žmonėmis, naudojo “realybės iškraipymo lauką” susidėliojo į delionę kartu su visais nuostabiais dalykais kuriuos nuveikė ir technologijų perversmais, prie kurių prisidėjo. Genialumas juk dažnai lydimas išskirtinių ir ne pačių maloniausių asmenybės bruožų, tiesa? 

„Tikrovė kartais turi keistą sugebėjimą prisitaikyti prie satyros.“

Koks didelis kontrastas tarp dviejų skaitytų Samantos Schweblin kūrinių. Prieraišumo laisvė atėmė žadą, o štai Stiklo akys – smarkiai nuvylė. Matyti, kad ryšio tarp žmonių tema autorei artima. Apie tai dažniausiai smagu skaityti ir man. Deja, šiame kūrinyje santykiai tarp nepažįstamų, futuristinio žaislo sujungtų žmonių, praplaukė paviršiumi. O didžiausiu trūkumu man pasirodė visiškai neįtikinama kūrinio koncepcija. 

Pamaniau, kaip simboliška, kad knyga nugarėlės lyginama su Margaret Atwood Tarnaitės pasakojimu. Perskaičius pastarąją liko panašus jausmas – aš nepatikėjau šių pasaulio realumu – man pritrūko argumentų, kaip tai galėtų būti įmanoma. Mačiau palyginimų su Black Mirror – Mano vertinimu serialas kur kas stipresnis ir kapsto nepalyginamai giliau.