Koks didelis kontrastas tarp dviejų skaitytų Samantos Schweblin kūrinių. Prieraišumo laisvė atėmė žadą, o štai Stiklo akys – smarkiai nuvylė. Matyti, kad ryšio tarp žmonių tema autorei artima. Apie tai dažniausiai smagu skaityti ir man. Deja, šiame kūrinyje santykiai tarp nepažįstamų, futuristinio žaislo sujungtų žmonių, praplaukė paviršiumi. O didžiausiu trūkumu man pasirodė visiškai neįtikinama kūrinio koncepcija. 

Pamaniau, kaip simboliška, kad knyga nugarėlės lyginama su Margaret Atwood Tarnaitės pasakojimu. Perskaičius pastarąją liko panašus jausmas – aš nepatikėjau šių pasaulio realumu – man pritrūko argumentų, kaip tai galėtų būti įmanoma. Mačiau palyginimų su Black Mirror – Mano vertinimu serialas kur kas stipresnis ir kapsto nepalyginamai giliau. 

Na štai, pirmoji pažintis su garsiuoju autoriumi įvyko. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad iki galo pavyko. Kichotas turbūt nėra pats palankiausias kūrinys draugystei užmegzti, bet suintriguoti ir pratęsti pažintį ateityje, kodėl gi ne? Jei trumpai reikėtų apibūdinti sakitymo patirtį – didžioji dalis atrodė veikiau darbas, nei pramoga. Rašymo stilius klampus, toli gražu ne toks, kokiu dažniausiai gėriuosi. Dažnai jaučiausi lyg skaityčiau juodraštį, pavadinimų, vardų, įvykių bei minčių kratinį. O didžioji staigmena ta, kad likus ketvirtadaliui teksto pasijaučiau kaip scenoje iš Didžiojo Getsbio, kuomet iš benuvažiuojančios mašinos norėjosi šaukti – it all makes sense now!

Kichotas yra viena tų knygų, kurios nėra itin malonios skaityti, bet bent jau turi prasmę. Autorius tikrai genialiai šaiposi iš šiuolaikinės tikrovės. Dievaži, ir man ji jau kurį laiką, turbūt nuo vasaros kai Trumpą išrinko JAV prezidentu, o britai nubalsavo už Brexit atrodo surreali. Būtent tą eižėjančią, skilinėjančią tikrovę, kuri mums patiems darosi vis mažiau pažįstama ir logiška, autorius sutirštindamas spalvas dekonstruoja ir demontsruoja. Labiausiai man patikusios temos – komplikuoti šeimos santykiai bei autoriaus ir jo kūrybos santykio nagrinėjimas, kuris man šiek tiek priminė Flobero papūgą . 

Tai knyga, kuri labai išsamiai ir nuosekliai paaiškina, kad jūsų nuomonė, gali būti ne visą jūsų, o viešųjų ryšių ar propagandos produktas. Propagandos kerai apima šimtą nuomonės formavimo metų: nuo neapykantos vokiečiams kurstymo Pirmojo pasaulinio karo metais iki šių dienų trolių ir elfų kovų internete. Autorius Joonas Porsti yra suomių žurnalistas, o jo profesija puikiai atsispindi knygos rašymo stiliuje. Tekstas informatyvus, tačiau nėra moksliškas, perkrautas ar sunkiai skaitomas. Perskaičiau su dideliu malonumu.

Pirma mintis pradėjus skaityti – o ne, dar viena distopija. Pastaruoju metu skaičiau porą tokių ir jau jaučiausi to iškreipto ateities vaizdo ir įvairių spėlionių man kuriam laikui užtenka. Bet ne, Pienininkas nėra distopinis pasakojimas, nors skaitant pirmuosius skyrius nelengva susipainioti. Čia tvyro baugi atmosfera, lyg iš 1984 ar Tarnaitės pasakojimo. Skaitant supranti, kad gauni susipažinti su visuomene, kurioje vyrauja savos taisyklės ir griežta tvarka.

O kas nutinka toliau? Pasakojimas palengva vis gerėja, nes supranti, kad knygos pasaulis nėra išgalvotas, jis realus. Keisti pavadinimai žmonių ar vietų pavadinimai tėra gatvės žargonas, o visa įtampa yra realaus konflikto, vykusio tarp Šiaurės Airijos ir Didžiosios Britanijos išdava.