Koks didelis kontrastas tarp dviejų skaitytų Samantos Schweblin kūrinių. Prieraišumo laisvė atėmė žadą, o štai Stiklo akys – smarkiai nuvylė. Matyti, kad ryšio tarp žmonių tema autorei artima. Apie tai dažniausiai smagu skaityti ir man. Deja, šiame kūrinyje santykiai tarp nepažįstamų, futuristinio žaislo sujungtų žmonių, praplaukė paviršiumi. O didžiausiu trūkumu man pasirodė visiškai neįtikinama kūrinio koncepcija. 

Pamaniau, kaip simboliška, kad knyga nugarėlės lyginama su Margaret Atwood Tarnaitės pasakojimu. Perskaičius pastarąją liko panašus jausmas – aš nepatikėjau šių pasaulio realumu – man pritrūko argumentų, kaip tai galėtų būti įmanoma. Mačiau palyginimų su Black Mirror – Mano vertinimu serialas kur kas stipresnis ir kapsto nepalyginamai giliau. 

Ši knyga paremta labai įdomia teorija, kuri teigia, kad žmogaus gyvenimo kelias yra nulemtas ankstyvosios vaikystės patirčių. Toks scenarijus labai mažai kinta laikui bėgant ir tiek tuomet, jei žmogus imasi sąmoningų ir aktyvių pastangų jį keisti. Taigi, Scenarijai, kuriais gyvena žmonės yra pagalba pažvelgti į save iš šalies, paieškoti kas mūsų elgesyje yra natūralu, sava ir teikia naudą, o kas yra tiesiog vaikystėje neteisingai išmokėtos pamokos, trukdančios mums laimingai gyventi. Tiesa, iš karto reikėtų paminėti, kad knyga nėra slystanti paviršiumi ir ją reikėtų rinktis tik nebijant nerti giliau į psichologijos mokslą. 

Ši knyga nėra patarimų rinkinys ir tikrai ne greita pagalba pašlijus santykiams. Tai labai graži ir gili santuokinio ryšio prigimties, istorijos ir prasmės analizė. Kliūčių ruožas santuokos krizes visų pirma pristato kaip susidūrimą su mumis pačiais, galimybę lupti nuo savęs sluoksnius, kastis iki skaudulių ir pagaliau tapti labiau vientisais žmonėmis, kartu išlaikant santykį su kitu. Santuoka šioje knygoje neidealizuojama, tačiau pristatoma kaip neišsemiamų galimybių laukas tobulėti pačiam. Man Kliūčių ruožas be galo patiko, tačiau neskubėčiau jos rekomenduoti visiems – labiausiai jos prasmę turėtų įvertinti pusamžį perkopę žmonės. Taip pat tie, kam įdomu gilintis į žmonių santykių prigimtį ir psichologiją apskritai. Šioje knygoje beveik nėra praktiškai pritaikomų greitų patarimų, tačiau turbūt todėl, kad knygoje aptariamose situacijose tokių paprasčiausiai nėra. 

Turbūt jau esate girdėję apie Meilės kalbų koncepciją. Tai teorija, teigianti, kad žmonės linkę šiltus jausmus išreikšti ir priimti skirtingais būdais. Penkios vaikų meilės kalbos papildo jau plačiai nuskambėjusią informaciją ir kviečia penkiomis meilės kalbomis prabilti į savo vaikus. Kaip ir tikėjausi, kadangi jau esu skaičiusi knygą Penkios meilės kalbos, daug naujų dalykų čia neišgirdau, bet su Gary Chapman išmintimi pažintį tik pradedantiems bus labai naudinga!