Liūdesio fizika pirmą trečdalį labai patiko, vėliau leido tik vis dažniau kilnoti antakį ir nieko nesuprasti. Rašau ir iš karto galvoju, kokį siaubą greičiausiai mano tekstas sukeltų literatūros kritikams. Tad įspėjimas – geriau to nedaryti. Knyga man pasorodė kaip labai eklektiškas ir, greičiausiai, šiek tiek autobiografiškas kūrinys apie rašytojo vidinį pasaulį, supinant jį su ištisa šeimos istorija. Juk dažniausiai tai žmogus, jautriau nei daugelis patiriantis savo aplinką ir įvykius. Šioje knygoje kūrėjo empatija kitiems žmonėms pateikiama lyg gebėjimas įsikūnyti. Dėl šios priežasties knyga tokia fragmentiška ir sudaryta iš daugelio skirtingų epizodų, kitų žmonių minčių. Jei pirmą kūrinio pusę visa tai intrigavo, antroje – susiplakė į niekur per daugnevedantį chaosą. O gal tik man Liūdesio fizika tapo neįkandamu mokslu? 

„Negaliu pasiūlyti linijinio pasakojimo, nes nė vienas labirintas ir nė viena istorija nėra linijiniai.“

Ne veltui leidyklos Rara leidžiamos knygos, gerbėjų ir ne tik, yra tituluojamos gaivaus oro gurkšniu Lietuvos literatūros padangėje. Nors skaičiau tik antrą knygą, tokį epitetą galiu patvirtinti. Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas nors ir labai trumpa, buvo originali, nustebinusi, pažadinusi iš jau įprastų pasakojimo būdų sukelto snaudulio. Keista, kad toks trumpas romanas gali savy talpinti tiek idėjų – apie meno reikšmę, kūrėjo vienatvę, santykį su realybe.

Kūrinyje fikcija susilieja su tikrais vokiečių dailininko J. M. Rugendo biografijos faktais. Sakyčiau, labai originalus ir skaitytojui šiek tiek nepatogus sprendimas. Tai nėra viena tų knygų, kuri galėtų padėti sužinoti apie realų menininko gyvenimą, nors ir nėra visai išgalvota. Šiuo metu taip madinga autofikcija, čia pritaikyta trečiojo asmens, menininko gyvenimo epizodui atskleisti. Rezultatas tikrai stebinantis ir gana įspūdingas.

„Taip buvo dar kartą įrodyta, kad menui nerūpi kasdienybė: gal jo gyvenimas ir skilo į dvi dalis, bet piešimas liko „tiltu į svajas“.

Italo Calvino, kur tu mano gyvenime buvai anksčiau? Nors pažintį su autoriumi pradėjau nuo netradicinės knygos, likau sužavėta. Markovaldas yra 20 apsakymų rinkinys, o taip pat – pagrindinio herojaus – paprasto, naivaus, neturtingo, kvailoko ir nuolat į absurdiškas situacijas patenkančio – vardas. Jei gerai pamenu, Pavilijono knygų savaitgalio ir knygos pristatymo metu, buvo užsiminta, kad knyga iš pradžių turėjo būti skirta vaikams. Tačiau ne veltui tapo platesnei audoitorijai skirtu kūriniu. Paprastučiai, trumpi ir lengvi, situacijų komediją ir vaikų literatūrą primenantys etiudai byloja gyvenimiškas tiesas ir padeda labai jautriu žvilgsniu pažvelgti į autoriaus piešiamą ir mus supantį pasaulį.

Beje, labai gražiai Italo Calvino kūrybą apibendrina knygos gale pateikta jo paties citata: 

“Mano kūrybos metodas dažnai būdavo sunkio atėmimas. Bandžiau atimti sunkį tai iš žmonių, tai iš dangaus kūnų, tai iš miestų; labiausiai stengiausi atimti sunkį iš pasakojimo struktūros ir kalbos“.