Pastaruoju metu savo turiniu sunkios knygos, rodos, pačios krenta į mano rankas, tad tikrai turiu su kuo palyginti. Žinot, jei reikėtų atvirai įvardinti kas mane labiau sukrėtė – Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksejevič knyga Paskutinieji liudytojai ar Rasos 16 gydančių istorijų, rinkčiausi pastarąją. Galbūt todėl, kad karo siaubus, kad ir kaip jautriai aprašytus, vis viena sunkiau suvokti nei tai, kas labiau artima mūsų laikmečiui. O disfunkcinės šeimos, emocinis smurtas, santykių problemos, depresija, vienatvė, įtampa, perfekcionizmas, perdegimas. Visa tai šalia mūsų ir net neabejoju, kad kone kiekvienas yra šitų tamsių patirčių paliestas.

Knygoje yra 16 skirtingų istorijų, kurios stebina atvirumu. Reikia pripažinti, kad tokios nenuglaistytos patirtys prislegia ilgam. Pabaigusi skaityti knygą kelias dienas pati vaikščiojau apimta nepaaiškinamo liūdesio. Užtruko kol visa tai nusipurčiau ir pasilikau sau vertingas pamokas – bendrystės jausmą ir supratimą, kad visi mes turime problemų, tačiau viskas yra įveikiama. 

Šį kartą apžvalgą noriu pradėti nuo citatos, kuri, mano nuomone, puikiai nusako knygos esmę.

Kodėl šokis? Pasak knygos, kiekvienas mūsų santykis su kitu žmogumi yra tarsi šokis – tam tikra prasme mes esame pripratę prie tų pačių žingsnelių, arba kitaip – elgesio medelių. Ir nors mes negalime ir neturėtume turėti lūkesčių pakeisti kitą žmogų, galime pakeisti savo šokio žingsnelį ir stebėti, kaip tai keičia santykį.

Būdama paauglė perskaičiau Prozako kartą ir ilgai įsivaizdavau, kad žinau, ką reiškia sirgti depresija. Sakyčiau ši knyga buvo viena svarbiausių mano gyvenime – jos efektas buvo toks, kad niekada neleidau sau per daug pasinerti į liūdesį ar duoti laisvę neigiamoms emocijoms – supratau, kad grimzti gilyn yra daug lengviau nei po to kapanotis.

Knyga Rytoj vėl patekės saulė taip pat yra apie depresiją. Įsinorėjau ją perskaityti, nes jaučiu, kad Prozako kartos sukeltas efektas kažkur išgaravo. Mano aplinkoje yra žmonių, kuriems buvo diagnozuota ši liga, o aš, tuo tarpu, jaučiu, kad man darosi sunku suprasti, susitapatinti, užjausti. Šią knygą į rankas pasiėmiau su lūkesčiu, kad atgaivinsiu ir pagilinsiu supratimą, ką jaučia šia liga sergantis žmogus, kodėl jam sunku atlikti net paprasčiausias užduotis, įsilieti į kasdienybę. Ar pavyko? Tikrai taip. 

Ši knyga paremta labai įdomia teorija, kuri teigia, kad žmogaus gyvenimo kelias yra nulemtas ankstyvosios vaikystės patirčių. Toks scenarijus labai mažai kinta laikui bėgant ir tiek tuomet, jei žmogus imasi sąmoningų ir aktyvių pastangų jį keisti. Taigi, Scenarijai, kuriais gyvena žmonės yra pagalba pažvelgti į save iš šalies, paieškoti kas mūsų elgesyje yra natūralu, sava ir teikia naudą, o kas yra tiesiog vaikystėje neteisingai išmokėtos pamokos, trukdančios mums laimingai gyventi. Tiesa, iš karto reikėtų paminėti, kad knyga nėra slystanti paviršiumi ir ją reikėtų rinktis tik nebijant nerti giliau į psichologijos mokslą.