Laikais, kai vis sunkiau save kažkuo nustebinti, gera atrasti autorių, kuriam tai nesunkiai pavyksta. Praamžiai ir kiti laikai pateikia labai savitą gyvenimo ir būties esmės vaizdą. Laikas ir erdvė čia labai subjektyvios sąvokos, nors pasakojimas išlieka paprastas ir lengvai skaitomas. Tiksliausiai savo skaitymo patirtį apibendrinčiau taip – vos baigus skaityti knygą, kyla noras tą daryti dar ir dar kartą. Atrodo neįmanoma pirmu skaitymu į save sugerti visko, ką siūlo ši knyga. 

Praamžiai, tai miestelis kažkur Lenkijoje, veiksmas vyksta XX a. pr. ir apima abu pasaulinius karus. Tačiau skaitant netrunki įsitikinti, kad praamžiai tik simbolis, išoriniai įvykiai ne tokie svarbūs, o Olga mums pasakoja apie tai, kad mūsų patiriama tikrovė labai subjektyvi. 

„Daiktai, tai būtys sklendžiančios kitoje tikrovėje – ten, kur nėra nei laiko, nei judėjimo. Mes matome juos tik iš paviršiaus. Tai, ko nematome, sklendi kur kitur ir slepia kiekvieno materialaus daikto reikšmę ir prasmę.“

Taip laukiau naujausio Kazuo Ishiguro kūrinio, kad net užsisakiau originalą. Godžiai traukiau į save kiekvieną žodį, kaip Klara saulės šviesą. Nei trupučio nenusivyliau – ši knyga buvo visiškai naujų minčių gūsis, tarsi Yuval Noah Harari spėlionės apie ateitį būtų įvilktos į dailų literatūros rūbą. Tai istorija papasakota pirmu asmeniu ir ne bet kokiu, o dirbtinio intelekto arba AR, kaip vadinama šioje knygoje (Artificial Friend). Klara and the sun man pasirodė tarsi mišinys tarp turbūt populiariausių ir labiausiai mylimų autoriaus knygų – Neleisk man išeiti ir Dienos likučiai. Distopinis pasaulis čia sutinka į liokajų Styvą panašų pasakotoją, kuomet dienos gale lieka tik lėtai blėstantys atsiminimai. 

Naujausias Nobelio premijos laureato kūrinys (beje, pirmasis parašytas po premijos įteikimo 2015 m.) man pasirodė genialus bandymas atskleisti tai, kas yra žmogiškumas – atkartojami algoritmai ar kažkas daugiau? Mūsų vidinis pasaulis – daugybė skirtingų kambarių į kuriuos įmanoma arba neįmanoma užeiti – čia knygos herojai nesutaria. Šį kartą iš daugelio Ishiguro mėgstamų temų daugiausia dėmesio, turbūt skiriama vienatvei. Dirbtinis intelektas padaro išvadą, kad vienatvės baimė yra viena pagrindinių mūsų sprendimus įtakojančių jėgų. Ar sutiksite? 

‘Until recently, I didn’t think that humans could choose loneliness. That there were sometimes forces more powerful than the wish to avoid loneliness.“

Skaityti šią knyga ir kartu žiūrėti serialą, bei nuolat internete ieškoti papildomos informacijos yra stipru. Dėka šio derinio užplūsta labai didelė emocijų ir suvokimo banga apie dalyką, kuris visada buvo šalia ir atrodė toks aiškus ir suprantamas – atominės elektrinės avarija.

Kaip ir Cinko berniukai, kaip Paskutinieji liudytojai autorė gilinasi ne į technines detales, faktus ar skaičius. Ji suteikia balsus tiems, apie kuriuos istorija dažniausiai nutyli. Paprastiems gyventojams, nuo avarijos ir pasibaisėtino politikų elgesio nukentėjusi visomis įmanomimis prasmėmis. Knyga padeda suvokti netiesioginę žalą, ne tik fizinį, bet ir socialinį, kultūrinį ir politinį avarijos efektą. Jam iki galo suvokti, panašu, net iki dabar neužtenka laiko. 

„Viskas pirmąkart apibrėžiama, pasakoma garsiai. Atsitiko kažkas, kam mes neturime nei vaizdinių sistemos, nei analogų, nei patirties, prie ko nepritaikytas nei mūsų regėjimas, nei mūsų ausys, net mūsų žodynas netinka.“

Subtilumo meistras smogia dar sykį. Šį kartą tai istorija apie santykius, atleidimą, meną nugyventi kartu ilgus metus. Tačiau visa tai tik vienas iš daugybės sluoksnių. Palaidotas milžinas kartu yra apie istorinę atmintį, konfliktų ciklą, susitaikymą. Skaičiau apie Angliją ir karaliaus Arturo laikus, tačiau kartu galvojau ir apie Ruandą ar Bosnijoją ir Hercegoviną ar kitas dar neseniai masines žudynes ir tautinę nesantaiką patyrusias šalis bei tai, kaip visiems su tuo galiausiai reikia gyventi. Užmiršti, susitaikyti, atleisti, keršyti?

Turbūt daugeliui smalsu – kaip Palaidotas milžinas atrodo kitų rašytojo kūrinių kontekste. Na, galiu pasakyti, kad jis ir kitoks, o tuo pačiu ir panašus į pirmtakus. Pirmu žvilgsniu atrodo, kad tai kažkas kardinaliai kito – fantastiško ir magiško. Ir tik vėliau, palengva ima lįsti temos, braižas ir veikėjų dialogai, kuomet jau negali supainioti – čia rašo K. Ishiguro. Jo arkliukas – atminties tema, šį kartą užgulta magiškos užmaršties miglos ir yra visai visai kitokia. Nežinau kodėl, bet norisi lyginti su Meistras ir Margarita. Žinau, kad knyga buvo įspūdinga, joje slypi daugybė simbolių ir prasmių. Ne viską supratau, todėl verta skaityti dar ne kartą.