Tai paskutinė serijos knyga, kurios galėjo ir nebūti. Dinos testamentas pasirodė praėjus dvidešimčiai metų po trečiosios Dinos istorijos dalies – Karnos kraitis. Greičiausiai, trilogijos fanams buvo nepaprastai malonu po tiek laiko sugrįžti prie kadaise sutiktų ir pamiltų veikėjų. Man, skaičiusiai visas keturias knygas iš eilės, ši pasirodė paprasčiausiai nereikalinga. Tiesą sakant, buvo netgi šiek tiek pikta, kad autorė sugrįžo prie pasakojimo norėdama pratęsti Dinos anūkės, Karnos, istoriją ir sudėliojo jai nelabai kokį likimą. Aš savo galvoje įsivaizdavau šiek tiek kitaip ir būčiau visai nieko prieš jį tokį ir palikti.
Taip, rašymo stilius čia vis dar toks pat sodrus ir turtingas, šiuo atžvilgiu autorė nenuvilia. Na, o turinys ir siužeto vingiai – jaučiasi tarsi koks nuovargis ir nelabai sėkmingos pastangos kuo daugiau melodramatiškų įvykių įpinti.
