Atrodo, kad Trent Dalton atrado savą literatūros nišą ar net visiškai unikalų žanrą. Savo kūriniuose (dviejuose kol kas) jis kalba apie siaubingomis sąlygomis augančius vaikus ir tiesiog tobulai perteikia vadinamąjį maginį mąstymą. Visi mūsų tviskantys dangūs pasakoja vienišos ir apleistos mergaitės Molės istoriją. Australijos mieste Darvine, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą gyvenanti Molė yra tame tarpiniame amžiuje tarp paauglystės ir vaiko, todėl sunki gyvenimo realybė jos gyvenime maišosi su mistiškais ir kone magiškais elementais. 

Molė arba knygoje dar kitaip vadinama duobkasėlė, anksti netenka mamos, o jos gyvenimo tikslu tampa leistis į paslaptingą kelionę ir įveikti jos giminei tekusį prakeiksmą. Taigi, Visi tviskantys dangūs gali tapti viena keisčiausių kelio knygų, kurias kada nors būsite skaitę. Tarsi Geltonų plytų kelio (ar Ozo šalies burtininko) versija suaugusiems. Tai kūrinys apie tai, kas yra tikrosios gyvenimo dovanos ir tai, ką verta su savimi nešiotis ir ko ne. Galbūt aš šį kartą skambu paslaptingai, bet tokia jau ši knyga. 

Perskaičius dar ilgai galvoje skamba šimtus kartų knygoje pakartota frazė „Kask, Mole, kask“, kuri knygoje vartojama tiesiogine ir perkeltine prasme. Nepasiduok ir eik į gylį.

„Netekti nereiškia prarasti.“  

Koks atmosferiškas romanas – šaltas, paslaptingas, melancholiškas. Ledo rūmas svarbiausia tikrai ne siužetas, kuris čia tarsi užuomina, lyg sapnas. Atrodo, kad iš tiesų pagrindinis veikėjas čia galėtų būti užšalęs krioklys, pavirtęs ledo rūmu ir šalčio sukaustytas mažas Norvegijos kaimelis – tiek daug dėmesio skirta poetiškiems gamtos aprašymams.

Knyga, beje, nesunkiai galėtų būti priskirta paauglių literatūrai. Dvi vienuolikmetės mergaitės čia užmezga neįprastą ryšį, kuris tampa svarbiu išbandymu. Man regis, autorius siekė aprašyti sunkiai nusakomą pokytį, vaiko perėjimą į suaugusių pasaulį. Kūrinys parašytas labai subtiliai, bet mano skoniui kiek per šaltai ir glaustai. Galbūt knyga būtų kur kas stipresnė apysaka nei romanas. 

„Dabar teks stoti akis į akį su nežinomybe, kuri tokiais vakarais kaip šis, alsuoja į nugarą.“

Kaip gera buvo skaityti tokį koncentruotą tekstą. Didysis Getsbis man pasirodė viena tų knygų, kur kiekvienas sakinys be galo svarbus ir turi savo vietą bei prasmę. Kalba labai graži, kviečianti sustoti ir pamąstyti. Personažai – labai stiprūs ir įsimintini. Ypač, žinoma, ryškusis Getsbis – svajotojas, bet ryžtingas ir tvirtai stovintis ant žemės – turintis viziją ir siekiantis savo tikslų bet kokia kaina. Žinau, kad Getsbis, bus vienas mano mylimiausių visų laikų literatūros veikėjų.

Iki maksimalaus įvertinimo knygai man pritrūko tik vieno – kad prieš tai nebūčiau mačiusi filmo. Atsiminimai buvo dar labai gyvi ir kiekvieną puslapį verdama žinojau kas bus toliau, atsiminiau pažodžiui net kai kuriuos dialogus. Kaip ten bebūtų – jei kas leistų atsukti laiką atgal, filmą vis vien žiūrėčiau. Gali būti, kad filmas išėjo toks pat geras, o gal net geresnis nei knyga. Tikras fenomenas, ar ne? 

Nors Moters šviesa yra pirmoji mano skaityta Romain Gary knyga, įsivaizdavau, kad šio rašytojo stilių žinau. Dar 2014 metais, kuomet buvo minimas Romain Gary šimtmetis, dalyvavau renginyje, kur buvo skaitomos ištraukos iš romano Aušros pažadas. Tuomet buvau sužavėta jo pasakojimo lengvumo, šmaikštumo, o kartu ir prasmės.

Dabar pasiėmiau į rankas Moters šviesa ir radau tai ko tikėjausi ir dar daugiau – linksmą, ironijos ir absurdo humoro persmelktą tekstą, tačiau kartu labai jautrų ir vietomis labai giliai paliečiantį kūrinį. Atrodo Romanas Gary yra rašytojas, kuris naudoja humorą kaip įrankį, leidžiantį kalbėti apie labai skaudžius dalykus.