Apie knygą „Laimingi vaikai“ esu girdėjusi daug gerų atsiliepimų. Vienas iš jų – jei reikėtų pasirinkti tik vieną vadovėlį apie vaikų auklėjimą, tai būtų šis. Aš knygą lengvai įveikiau ir prisidedu prie liaupsinančių gretų.

Ši amerikiečių autorių knyga išleista dar 1964 m. ir kas keisčiausia – savo aktualumo dar neprarado, o siūlomi auklėjimo būdai pravers ir šiandien. Aišku, čia tikrai nerasite informacijos kaip suvaldyti vaikus virtualioje erdvėje ar nustatyti ribas naudojantis išmaniaisiais įrenginiais. Anaiptol, čia dažniau sprendžiamos vaikų peštynės dėl televizijos pultelio. Yra ir kitų fragmentų, kuriuos skaitant reikėtų praleisti pro akis – pavyzdžiui rekomendacijos palikti nepaklusnius vaikus vienus automobilyje ir tai kaip dažnai netinkamo auklėjimo pavyzdžiuose tėvai naudoja fizines bausmes. Toks vaizdas, kad JAV septintajame dešimtmetyje tėvai už kiekvieną rimtesnį nusižengimą lupdavo vaikus ir tai buvo norma.

Bet dabar apie gerus dalykus knygoje. Pagrindinis jos elementas vienijantis visus pateiktus patarimus – demokratija. Autoriai pabrėžia, kad laikai keičiasi, demokratija ne tik tampa visuotinai pripažinta valdymo forma, bet jos idėjos persmelkia ir daugelį kitų sričių, tarp jų ir vaikų auklėjimą. Senieji metodai nebetinka ir nebeveikia, o tėvams ir vaikams reikia ieškoti naujo – abipusiu bendradarbiavimu grįsto santykių modelio. Demokratija taip pat reiškia, kad į vaikus turime žiūrėti ne iš aukšto, o kaip į sau lygius ir su lygiai tokia pačia pagarba, kaip ir bendraudami su kitais suaugusiais žmonėmis.

Artėja šaltasis metų sezonas. Galima dėl to liūdėti arba galima pasistengti ir “išspausti” iš jo viską ką galime geriausio. Pavyzdžiui išmokti kurti jaukumą paprastomis priemonėmis ir pasistengti būti laimingais mažų malonumų pagalba. Kaip tai padaryti moko mano šią savaitę perskaityta “Mažoji laimės knyga“, žadanti atskleisti laimingo gyvenimo dėsnius pagal danus.

Danai kaip ir lietuviai negali pasigirti gerais orais, tačiau jie gali pasigirti esant laimingiausia tauta. Tą atskleidė ne vieno tyrimo ir apklausos duomenys – danai labiausiai patenkinti savo gyvenimo kokybe. Taigi, neatsitiktinai Kopenhagoje yra įsikūręs ir laimės tyrimų institutas, kurio darbuotojas Meik Wiking yra šios knygos autorius. Savo patirtį jis sudėjo į mažytę, nerealiai gražiai iliustruotą, šmaikščiai parašytą ir labai jaukią knygą, kurioje aprašytas hygge fenomenas. Man jau vien šios knygos skaitymas savaime buvo hygge, bet kas gi tai?

Jei būtų mano valia, šią knygą privalomai dalintų visiems jaunavedžiams. Tai tikrai turėtų teigiamai paveikti skyrybų ir santykiais nusivylusių porų skaičių. Pasirodo, galima nugyventi kelis dešimtmečius santuokoje ir nesuprasti, kas yra ne taip ir kodėl vienas ar abu sutuoktiniai jaučiasi nemylimi. Tuo tarpu genialus atsakymas kaip visuomet slypi paprastume. Taip gali nutikti todėl, kad kiekvienas meilę rodo jam suprantamu ir priimtiniausiu būdu, dažniausiai tokiu, kokiu meilės ženklų norėtų sulaukti pats. O kas jei partneriai kalba skirtingomis meilės kalbomis ir tokiu būdu “nesusišneka”? Ir nors abu myli ir meilę savaip stengiasi parodyti, abu jaučiasi nusivylę.

Ar gali būti tėvystė per daug atsakinga? Galvoju aš, skaitydama šią knygą, o šalia manęs mano vos kelių dienų amžiaus džiaugsmas. Na bet kaip sakoma roges ruošk žiemą. Taigi, mokausi atsakingos tėvystės su dar viena knyga.

Šios knygos autorė Jūratė Bortkevičienė yra kasmetinės konferencijos tokiu pačiu pavadinimu organizatorė. Kol kas dalyvauti neteko, bet labai gali būti kad teks ateityje. Knygoje tėvystės iššūkiai aptariami iš įvairių pusių, atsisakant nuoseklaus dėstymo pagal amžiaus tarpsnius – greičiau pristatant atskirus, dažniausiai problemų keliančius aspektus – pykčio priepuolius, drausminimą, pritapimą darželyje, brolių ir seserų santykius ir pan.