Italo Calvino, kur tu mano gyvenime buvai anksčiau? Nors pažintį su autoriumi pradėjau nuo netradicinės knygos, likau sužavėta. Markovaldas yra 20 apsakymų rinkinys, o taip pat – pagrindinio herojaus – paprasto, naivaus, neturtingo, kvailoko ir nuolat į absurdiškas situacijas patenkančio – vardas. Jei gerai pamenu, Pavilijono knygų savaitgalio ir knygos pristatymo metu, buvo užsiminta, kad knyga iš pradžių turėjo būti skirta vaikams. Tačiau ne veltui tapo platesnei audoitorijai skirtu kūriniu. Paprastučiai, trumpi ir lengvi, situacijų komediją ir vaikų literatūrą primenantys etiudai byloja gyvenimiškas tiesas ir padeda labai jautriu žvilgsniu pažvelgti į autoriaus piešiamą ir mus supantį pasaulį.

Beje, labai gražiai Italo Calvino kūrybą apibendrina knygos gale pateikta jo paties citata: 

“Mano kūrybos metodas dažnai būdavo sunkio atėmimas. Bandžiau atimti sunkį tai iš žmonių, tai iš dangaus kūnų, tai iš miestų; labiausiai stengiausi atimti sunkį iš pasakojimo struktūros ir kalbos“. 

Aš oficialiai galiu pripažinti, kad tai yra pirma knyga, kuri mane prajuokino jau skaitant turinį. Autoriaus įžvalgos apie Lietuvą ir lietuvius yra tiesiog stulbinamai taiklios ir juokingos. Tiesiog negaliu patikėti, kad gali būti įmanoma taip perkasti šalies ir jos gyventojų esmę vos per penkis gyvenimo joje metus. Visgi, nors pradžia buvo tikrai daug žadanti, skaitant toliau nors ir nebuvo labai blogai, bet nebuvo ir visai liuks. Iš esmės aš taip ir likau iki galo nesupratusi apie ką iš tiesų ši knyga – man pasirodė, kad esmė liko kažkur išsibarsčiusi, pritrūko vientisumo. Trumpai apibendrinant Labai blogai arba liuks galėčiau pavadinti taip – mokslinis darbas su stand up’o elementais. 

Pasiėmiau šią knygą į kelionę, kuria stengiausi pabėgti nuo tradicinio 30-mečio šventimo ir ji buvo ganėtinai į temą. Ne tik todėl, kad Stasys Šaltoka vardija tailandietiškų patiekalų pavadinimus ir dalijasi įspūdžiais apie Bankoką, kas mano galvoje taip pat buvo labai šviežia ir suprantama, bet ir dėl apmąstymų apie pačią sukaktį ir gyvenimo prasmės klausimų. Dalis Stasio man pasirodė artima – ta, kuri net kai regis gyvenime nėra jokių realių problemų, truputį verkšlena dėl nuolatinio prasmės trūkumo.

Kita vertus, likusios Stasio bėdos man buvo labiau tolimas aidas – iš tradicinių millennials problemų rato ir žiurkių lenktynių (ar aplinka pakankamai gerai apie mane galvoja, ar aš kietas, ar aš geresnis už kitus) iškritau dar gerokai prieš susilaukiant vaiko, o po to mano jausmai, mintys ir rūpesčiai pasikeitė kardinaliai. Nepaisant visų šių dalykų, skaityti man buvo įdomu, patiko tas netvarkingas rašymo stilius ir daugelyje vietų buvo juokinga (nors gal ir neturėjo?). 

Apibendrinti įspūdį, kurį man paliko Vaivos Rykšaitės knyga geriausiai galėtų Jane Austin frazė ‘If a book is well written, I always find it too short’, taigi, perskaičiau ir norėjau daugiau.

Tai buvo pirmoji mano pažintis su autore, kuri buvo tokia maloni, kad greičiausiai baigsis visų jos knygų perskaitymu. Nors pati neseniai perkopė trisdešimtmetį, Vaiva Rykšaitė jau yra parašiusi keturias knygas, spėjusi pagyventi Milane, Londone ir Indijoje. Ši patirtis atsispindi ir knygoje – pagrindinė veikėja yra Londone įsikūrusi bei egzistencinę krizę ir laimingos meilės paieškas išgyvenanti lietuvė.

Kaip tikriausiai nujaučiate, knyga sukasi apie artėjantį trisdešimtąjį gimtadienį ir su tuo susijusį nerimą. Juk 30, tai kaip stebuklingas riboženklis, iki kurio tarsi viskas atleidžiama, o pasiekus šį magišką skaičių gyvenimas turi stoti į tobulai surikiuotas vėžes ir tapti aiškesnis. Jei ne – gyvenimo egzamino tarsi jau ir neišlaikei. Galima juoktis iš tokio požiūrio, tačiau iš tiesų mitas apie trisdešimtojo gimtadienio svarbą vis dar gajus ir kurstomas gausybės įvairių straipsnių, ką turite nuveikti/išmokti/suprasti iki kol pasieksite 30.