Na štai, pirmoji pažintis su garsiuoju autoriumi įvyko. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad iki galo pavyko. Kichotas turbūt nėra pats palankiausias kūrinys draugystei užmegzti, bet suintriguoti ir pratęsti pažintį ateityje, kodėl gi ne? Jei trumpai reikėtų apibūdinti sakitymo patirtį – didžioji dalis atrodė veikiau darbas, nei pramoga. Rašymo stilius klampus, toli gražu ne toks, kokiu dažniausiai gėriuosi. Dažnai jaučiausi lyg skaityčiau juodraštį, pavadinimų, vardų, įvykių bei minčių kratinį. O didžioji staigmena ta, kad likus ketvirtadaliui teksto pasijaučiau kaip scenoje iš Didžiojo Getsbio, kuomet iš benuvažiuojančios mašinos norėjosi šaukti – it all makes sense now!

Kichotas yra viena tų knygų, kurios nėra itin malonios skaityti, bet bent jau turi prasmę. Autorius tikrai genialiai šaiposi iš šiuolaikinės tikrovės. Dievaži, ir man ji jau kurį laiką, turbūt nuo vasaros kai Trumpą išrinko JAV prezidentu, o britai nubalsavo už Brexit atrodo surreali. Būtent tą eižėjančią, skilinėjančią tikrovę, kuri mums patiems darosi vis mažiau pažįstama ir logiška, autorius sutirštindamas spalvas dekonstruoja ir demontsruoja. Labiausiai man patikusios temos – komplikuoti šeimos santykiai bei autoriaus ir jo kūrybos santykio nagrinėjimas, kuris man šiek tiek priminė Flobero papūgą . 

Šios knygos skaitymą prilyginčiau maratono bėgimui – buvo labai sunku ir užtruko ilgai, bet perskaičiusi pajutau pasididžiavimo jausmą, kad susitelkiau ir išgliaudžiau šį kūrinį, t. y. galiausiai įveikiau distanciją. Dievų šokis siužetas yra tiesiog nenupasakojamas. Istorijos pasakojamos istorijų viduje, o jų veikėjai taip pat jas pasakoja (na, beveik filmo Inception scenarijus, jei tokį pamenate). Na, bet svarbiausia, kad visa tai nėra beprasmiškas kratinys – ši knyga puikus pagalbininkas iš tiesų giliai pažinti Indijos kultūrą ir kartu suvokti anglų kolonistų įsiveržimo i šalį pasekmes.

Maždaug du trečdalius knygos aš buvau nusiteikusi labai rimtai. Galvojau – tie vardai ir keisti įvykiai, pateikti kaip patys paprasčiausi, neišmuš manęs iš vėžių. Aš nepamesiu Buendijų giminės medžio šakų, kad ir kaip sudėtinga tai būtų – maniau. Likus maždaug trečdaliui Šimtas metų vienatvės puslapių aš viską paleidau, galiausiai supratau tekste slypinčius kabliukus ir tik tuomet pradėjau iš tiesų mėgautis knyga. Gabriel Garcia Marquez gudriai žaidžia su savo skaitytoju, mausto kaip įmanydamas ir tai yra savotiška genialumo išraiška. 

Aš ir pati nežinau, ar ši knyga tokia gera, ar mane taip stipriai paveikė atostogų, jūros ir pušynų magija. Nemirtingieji buvo taip malonu ir gera skaityti, kad neabejodama traukiu prie geriausių šių metų skaitinių. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad magiškasis realizmas yra visiškai mano žanras ir mano literatūrinė meilė.

Iš esmės šios knygos pagrindinė mintis labai panaši į… Hario poterio. Ar pranašystės ar kitaip tariant lemtis gali egzistuoti savaime? Ar tik tuomet, jei jomis patikime?