Na, visų pirma norisi padėkoti autoriams už užpildytą aktualijų spragą. Didžiąją dalį knygoje aptariamų įvykių paleidau būdama motinystes atostogose ir reikia pripažinti, kad naujienas ir politines aktualijas sekiau minimaliai. Kitaip tariant, sėdėjau savo laimės burbule ir nors ir girdėjau apie pavienius Kabinetas 339 patarimus skandalus, įdėmiai neanalizavau ir tuo labiau negalėjau tinkamai sujungti į vientisą seką. O dabar tai už mane padarė knygos kūrėjai.

Norisi pagirti Kabinetas 339 už nuoseklumą ir kelių didelių tyrimų sujungimą į vieną visumą. Tokio žanro knygos Lietuvoje naujiena, bet tikėkimės, kad sėkmė įkvėps ir kitus tiriamosios žurnalistikos atstovus. Smagus ir netikėtas buvo įtampa kurstantis rašymo stilius – lyg skaitytum politinį triilerį. Nepaisant to, man kai kuriose vietose pritrūko gylio – galbūt reikėjo daugiau informacijos iš pačių tyrimų įdėti? O gal toks autorių užmanymas – parašyti knygą su namų darbais? Skaitant tikrai norisi ieškoti ir tikrinti nemažai informacijos.

Šis kūrinys yra atsakymas į klausimą, kodėl pasauliui reikia rašytojų – kas jei ne jie užkonservuotų ir į knygą lyg į stiklainį sudėtų atsiminimus. Ne tik nuosavus, bet ir tuos kitus, mūsų kolektyvinei pasąmonei priklausančius. Lizos butas man yra trečioji autorės knyga ir kol kas pati artimiausia. Šiame kūrinyje radau daug širdžiai mielų praeities detalių, nors ir nesu iš Kauno.

Iš tiesų man patiko ne tik atsiminimų dalis, sužavėjo pats pasakojimo principas. Daugiausia dėmesio čia skirta ne kažkokiems itin svarbiems gyvenimo įvykiams, o kasdienybei – juk būtent per ją atsiskleidžia gyvenimo grožis ir prasmė. Aš pati kažkodėl ryškiausiai atsimenu regis visiškai nereikšmingus vaikystės fragmentus, pavyzdžiui – einu šaligatvio borteliu, saulė šviečia, o aš galvoju, kad 7 metai yra geriausias amžius gyventi. Būtent per panašius patyrimus papaskota Lizos butas istorija – tai kas daugeliui iš mūsų kartais sušmėžuoja pro atsiminimų rūką, Vaiva Rykštaitė sudėliojo į linksmą ir gražią istoriją, kurioje lengva atrasti save. 

Jučiuosi šiek tiek apgauta. Pasiemiau šią knygą tikėdamasi linksmų faktų, o čia, pasirodo, tiesiog įvairių istorijų rinkinys. Kaip jau buvo galima pastebėti iš kitų autoriaus leidinių – surenkant į knygą per daug jų temiškai negrupuojant. Faktai ir šypsenos prasideda skyriumi apie karą (taip), Žalgirio mūšį, karo šunis, o galiausiai net keliais pasakojimais iš Afganistano, kur Algimantui Čekuoliui teko asmeniškai pabuvoti. Tad knyga pradžioje kėlė tiek pat šypsenų, kaip tarkim Svetlanos Aleksijevič Cinko berniukai. 

Dabar jau suprantu, kodėl pasirodžius knygai niekur nebuvo galima rasti jos aprašymo ir trumpo siužeto pristatymo. Apie Sfera buvo galima išgirsti tik iš žymių žmonių komentarų. Tuo tarpu sprendimą, imti į rankas ar ne šią lietuviškos literatūros naujieną, teko priimti beveik aklai. Viena iš tokios strategijos priežasčių galėtų buvo tokia – apie šią knygą ką nors trumpai parašyti taip sunku, kad nei vienas leidyklos darbuotojas nesutiko to imtis. Ir aš nežinau, ką rašyčiau ant šios knygos nugarėlės.

Sfera man pasirodė komiška ir absurdiška, sunkiai leidžianti prisiliesti prie kažkokios pagrindinės minties ir kūrinio prasmės. Nepaisant to, labai įtraukiančiai, vietomis labai gražiai ir šmaikščiai parašyta. Sutinku, kad lietuvių kalba dar niekas taip nerašė ir naujų formų ieškojimas yra puiku. Bet. Kai vieno autoriaus interviu metu išgirdau, kad jis kūrinį mato kaip psichologinio trilerio, istorinio romano ir lengvos kriminalinės dramos mišinį, nustebau. Mano akimis knyga iki šių žanrų labai sunkiai „traukia“.