Žmonės sako, kad ši knyga, nors ir iš sunkiasvorių kategorijos, skaitosi lengvai. Na, tai nebuvo mano atvejis. Galinėjausi su ja geras porą savaičių, tampiausi su savimi ir lygiai taip pat su savimi pykausi – ko lendi prie tų lengvų knygų, jei žinai, kad nepatiks. Turbūt vis tikiuosi, bet, deja, lengvas gyvenimas ne man. Nematomas Adės Laru gyvenimas yra istorija apie merginą, kuri gyvena amžinai. Būtų nuostabu, tačiau kaip visuomet – geri dalykai turi savo kainą. Nuo kitų panašių istorijų ši skiriasi tuo, kad Adės niekas neatsimena. Skamba gal irgi ne taip jau siaubingai, tačiau geriau pagalvojus – labai vieniša. Apie tai ir yra ši knyga, o pavadinimą galėtų skolintis iš Marques’o. Šimtmečius trunkanti vienatvė, šiek tiek istorinių nuotykių, ir net kelios meilės istorijos. 

Laikais, kai vis sunkiau save kažkuo nustebinti, gera atrasti autorių, kuriam tai nesunkiai pavyksta. Praamžiai ir kiti laikai pateikia labai savitą gyvenimo ir būties esmės vaizdą. Laikas ir erdvė čia labai subjektyvios sąvokos, nors pasakojimas išlieka paprastas ir lengvai skaitomas. Tiksliausiai savo skaitymo patirtį apibendrinčiau taip – vos baigus skaityti knygą, kyla noras tą daryti dar ir dar kartą. Atrodo neįmanoma pirmu skaitymu į save sugerti visko, ką siūlo ši knyga. 

Praamžiai, tai miestelis kažkur Lenkijoje, veiksmas vyksta XX a. pr. ir apima abu pasaulinius karus. Tačiau skaitant netrunki įsitikinti, kad praamžiai tik simbolis, išoriniai įvykiai ne tokie svarbūs, o Olga mums pasakoja apie tai, kad mūsų patiriama tikrovė labai subjektyvi. 

„Daiktai, tai būtys sklendžiančios kitoje tikrovėje – ten, kur nėra nei laiko, nei judėjimo. Mes matome juos tik iš paviršiaus. Tai, ko nematome, sklendi kur kitur ir slepia kiekvieno materialaus daikto reikšmę ir prasmę.“

Pasiekiau pusiaukelę – tai ketvirtoji romanų ciklo Prarasto laiko beieškant dalis. Paskutinioji, beje, išleista rašytojui gyvam esant. Jei knygos pirmoje pusėje jaučiausi ganėtinai užstrigusi ir dvejojau, kad pavyks užbaigti visas septynias dalis, tai perskaičius iki galo abejonės išsisklaidė. Labai jau intriguojančiai ir gal net stebinančiai baigėsi ši knyga. Sodoma ir Gomora daugiausiai dėmesio skiriama homoseksualių santykių analizei – tiek vyrų, tiek moterų. Jei trumpai apibendrinus knyga apie tai, kas yra sąmoningai paslėpta tačiau veržiasi į laisvę ir yra pastebima mažų detalių, užuominų dėka. Ir tik tokiam akylam stebėtojui kaip Marcel Proust. 

Su šiuo rašytoju jaučiuosi palaikanti šiek tiek toksišką santykį. Kartais skaitydama kankinuosi, o kartais tiesiog negaliu atsistebėti jo jautrumu pasauliui ir tobula įžvalga, kuomet jis neria į savo jausmų pasaulį ar demaskuoja kitų žmonių tikrąją esmę. Beskaitydama vieną knygą, kas dažnai užtrunka dvi savaites ar net daugiau man būna tai siaubingai nuobodu, tai atima žadą, kad kažkas iš viso gali taip rašyti. Tačiau kartu jaučiuosi ir jau neišvengiamai prisirišusi. 

„Kraštas atrodė mums visai kitoks, nes kiekvieno kraštovaizdžio topografija toli gražu nepriklauso nuo erdvės. Jau sakėm, kad ją pirmučiausia nulemia laikas.“

„Tam tikros vietos, kurias visada matome izoliuotas, atrodo savo mastu nepalyginamos su niekuo kitu, egzistuoja beveik už žemiško pasaulio, kaip žmonės, su kuriais bendravome su likusiu gyvenimu nesusietais laikotarpiais, pavyzdžiui karo tarnybos metu, ar vaikystėje.“

Ši knyga tikrai yra kažkas ypatingo, sunkiai telpančio į įprastus vertinimo rėmus. Patirtis mainėsi nuo visiško susižavėjimo iki nuobodulio. Bet visvien baigus skaityti Svano pusėje ateina jausmas, kad čia buvo kažkas tokio. Kūrinio sukeltas įspūdis ir kuriam laikui praėjus dar gyvas ir kažkur šalia nuolat plevena.

Kalbant apie įspūdį, turbūt jį geriausiai apibrėžtų pagarba aplinkai ir detalėms. Svano pusėje yra knyga, kuri apie dėmesingumą aplinkai kalba ne vien turiniu, bet ir forma. Marcel Proust tiek daug dėmesio skiria kasdienybės fragmentų aprašymams, kad norom ne norom imi įsivaizduoti durų rankenas, užuolaidas, sodus, garsus, spalvas. Ir tiek laiko tekste skyrus laiko detalėms, atrodo, ir į savo aplinką imk žvelgti šiek tiek kitomis akimis.