Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad į vieną knygą galima sudėti tiek daug. Kalbu ir apie laiko rėmus, ir geografiją, ir įspūdingą veikėjų skaičių. O labiausiai stebiuosi, kad vergoves temą galima nušviesti taip jautriai ir plačiai – per vienos giminės istoriją. Septynių kartų atstovų istorijos byloja apie įvykius nuo genčių karų Ganoje iki juodaodžių istorijos JAV. Auksinės šaknys nėra knyga, kurioje blogi žmonės susiduria su gerais. Man patiko, kad čia atsisakoma primityvaus skirstymo, o gyvenimas joje spalvingas kaip ir realybėje.

Beje, angliškas knygos pavadinimas Homecoming man regis yra kur kas taiklesnis. Knyga iš tiesų man pasirodė apie sugrįžimą daugybe prasmių. Istorija prasidėjusi labai skirtingais dviejų netikrų seserų likimais yra apie daugiau nei du šimtus trukusią kelionę namo, savo istorijos pažinimą, supratimą ir susitaikymą bei ryšio su protėviais pajautimą. 

Du žodžiai apie šį kūrinį – trumpai ir stipriai. Išnarplioti Oliverį išsitenka šiek tiek daugiau nei dviejuose šimtuose puslapių, kurie mane dar stipriau privertė suvokti, kodėl reikia mylėti vaikus, savus ir svetimus. Priešingu atveju, jie užaugs tokie kaip Oliveris – žmonės, kurių nelaimė nuvilnyja visuomeneje kaip akmenuko ežere sukelta banga, priversdama kentėti daug nekaltų žmonių. 

Šiais metais nuolat susiduriu su Suomijos rašytojų kūryba. Iš pradžių buvo Gunda, Suomijos tinklaraštininkų geriausiu išrinktas romanas. Vėliau Vandens skonis, labai įsimintina paauglių auditorijai skirta knyga. Ir galiausiai į mano rankas pakliuvo Kai baigiasi laikas ir paliko tikrai labai stiprų įspūdį. Užvertusi paskutinį puslapį dar ilgai su savimi nešiojausi liūdesį ir daug mąsčiau apie knygoje paliestas rimtas problemas – susvetimėjimą tarp tėvų ir vaikų, patyčias, aplinkosaugos klausimus. Iš esmės tai, kad knyga ilgai nepalieka emociškai apie ją pasako labai daug – šis kūrinys neabejotinai keliaus į geriausių šių metų skaitinių sąrašą.