Iš tiesų ir man pačiai keista, kad iki galo perskaičiau šią knygą. Neatmečiau galimybės, kad pasirodys tiesiog per žiauru ir sustosiu pusiaukelėje. Tačiau pavyko. Paskutinieji liudytojai prikausto ir sakyčiau, ilgainiui atbukina. Kai gauni tokią dozę skaudžių išgyvenimų, o dar ir vaikų akimis, kažkoks naujas suvokimo režimas įsijungia.

Šią knygą skaičiau ne dėl literatūrinio malonumo, ne dėl noro patirti šoką, o iš pagarbos ir noro suprasti. Dėl šios priežasties skaitysiu ir kitas autorės knygas. Jos dėka, kad ir per skaudžią patirtį, galima bent šiek tiek priartėti prie suvokimo kaip gyveno ankstesnės kartos, kodėl galbūt jie kartais šiek tiek uždaresni, bailesni, linkę kaupti, nepasitikėti. Paskutinieji liudytojai parodo, kokios žaizdos slepiasi po karą mačiusio žmogus apsauginiais sluoksniais. Jis amžiams kitoks. 

Pačinko man priminė kaip aš mėgstu šeimos istorijas – knygas, kurių turinys driekiasi per pusę amžiaus ir daugiau. Kartu su žmogumi ir jo šeima nugyventi visą gyvenimą, man yra viena didžiausių dovanų, kurias gali suteikti literatūra. Tad ačiū už tai.

Knygos siužetas prasideda žvejų kaimelyje Korėjoje 1932 metais ir driekiasi iki pat XX a. galo, o veiksmas persikelia į Japoniją ir net į JAV. Nors istorinių įvykių analizei knygoje neskiriama daug dėmesio, jie greičiau yrai fonas, sunkinantis pagrindinių veikėjų gyvenimo aplinkybes, tačiau kūrinys šia prasme labai daug duoda. Anksčiau girdėti faktai apie Korėjos okupaciją ir pasidalijimą, bei Japonijos ekspansionistinę politiką susieti su konkrečių žmonių likimais įgauna naujų spalvų. Kartu sužinojau ir naujų dalykų, susijusių su sunkia į Japoniją atvykusių ir netgi ten gimusių korėjiečių padėtimi. Visa tai sudaro istoriją, kurią buvo verta papasakoti ir išgirsti. 

Tai knyga apie viso gyvenimo kelionę, geografine ir dvasine prasne. Veiksmas vyksta ilgiau nei 50 metų ir rutuliojasi dviejuose žemynuose. Klajonių metai sužavėjo ne tik labai natūraliai pateiktomis istorinėmis detalėmis, bet ir personažų gilumu.

Man atrodo, kad esu skaičiusi nemažai iš pirmo žvilgsnio panašių knygų, kurias vertinu labai vidutiniškai. Istorinio konteksto dėka iš jų galima šį tą išmokti, o visa kita, ypač meilės istorija, būna gana banali. Šiame kontekste į galvą šauna Santa Montefiori ir jos Dvasių medis, su kuriuo ryšio tikrai neatradau.
Tačiau Allende, kažkokiu magišku būdu, rašydama lengvą tekstą, sugeba istoriją pakylėti į aukštesnį lygį. Tie kurie jau esate susipažinę su autorės kūryba turbūt nenustebsite, o man ši knyga – tikras atradimas!

Antrasis pasaulinis karas yra tiesiog neišsemiama tema. Tai, kaip jis palietė visų tuo metu gyvenusių žmonių gyvenimus galima narplioti pačiais įvairiausiais pjūviais. Po raudonu dangum yra vienas iš daugelio rašytojų bandymų papasakoti to meto istoriją – paprastas, aiškus, šiek tiek dramatiškas, tačiau niekuo per daug neišsiskiriantis.

Šįkart veiksmas rutuliojasi Italijoje, didžioji dalis siužeto plėtojama 1943-1945 m., t. y. jau antroje karo pusėje, kuomet reikalai Vokietijai ir Italijai klostosi ne pačia geriausia linkme. Istorija pasakojama jauno, dar paauglio vaikino akimis. Ši knyga yra ne tik apie pavojingą užduotį, kurios jam teko imtis, bet ir jo paties brandos istorija. Kaip žinia, tuomet jauniems vaikinams slenkstį į suaugusiųjų pasaulį teko peržengti labai greitai ir skausmingai.