Pačinko man priminė kaip aš mėgstu šeimos istorijas – knygas, kurių turinys driekiasi per pusę amžiaus ir daugiau. Kartu su žmogumi ir jo šeima nugyventi visą gyvenimą, man yra viena didžiausių dovanų, kurias gali suteikti literatūra. Tad ačiū už tai.

Knygos siužetas prasideda žvejų kaimelyje Korėjoje 1932 metais ir driekiasi iki pat XX a. galo, o veiksmas persikelia į Japoniją ir net į JAV. Nors istorinių įvykių analizei knygoje neskiriama daug dėmesio, jie greičiau yrai fonas, sunkinantis pagrindinių veikėjų gyvenimo aplinkybes, tačiau kūrinys šia prasme labai daug duoda. Anksčiau girdėti faktai apie Korėjos okupaciją ir pasidalijimą, bei Japonijos ekspansionistinę politiką susieti su konkrečių žmonių likimais įgauna naujų spalvų. Kartu sužinojau ir naujų dalykų, susijusių su sunkia į Japoniją atvykusių ir netgi ten gimusių korėjiečių padėtimi. Visa tai sudaro istoriją, kurią buvo verta papasakoti ir išgirsti. 

Visų pirma pabandysiu atsakyti į klausimus, kurie, kaip įtariu, sukasi šia knyga besidominčių žmonių galvose. Ar Murakami kūryba nesuprastėjo? Ne, ši knyga, mano akimis, tokia pati gera kaip ir ankstesni rašytojo kūriniai. Ar galima pradėti skaityti nuo Komandoro nužudymas, jei dar nesi pažįstamas su šio rašytojo kūryba? Drąsiai! Ar Murakami pradėjo kartotis? Taip, bet jis kartojosi visada, nuo pat pirmųjų savo knygų. Ir ta galimybė sugrįžti į tą unikalų ir pažįstamą, bet kaskart ir šiek tiek kitokį pasaulį yra vienas iš rašytojo kūrybos privalumų.

Komandoro nužudymas yra lėta knyga. Laikas joje slenka, įtampa vystosi palengva. Vietomis stulbinamai panašu į Plūduriuojančio pasaulio menininkas. Pagrindinis knygos veikėjas yra tapytojas, bandantis pažinti kitą tapytoją per paslaptingą jo paveikslą, o kartu įminti ir savo paties asmenybės ir kūrybos prasmę. 

Subtilumas subtilumas subtilumas. Šis žodis dažnai kartojosi, kuomet rašiau atsiliepimą apie kitą gerai žinomą rašytojo knygą – Dienos likučiai. Lygiai taip pat galvoje jis sukasi ir dabar, kalbant apie Plūduriuojančio pasaulio menininkas. Kazuo Ishiguro man yra tarsi literatūros juvelyras. Rodos jis susitelkia į vieną temą, jausmą, nedidelį fragmentą ir nugludina jį taip, kad spindėtų saulėje, o šviesa lūžtų pačiais įvairiausiais kampais.

Šį kartą tas fragmentas – Japonija po antrojo pasaulinio karo ir sudėtinga menininkų padėtis. O ji visuomet sudėtinga, kuomet keičiasi santvarkos – tą puikiai galėtų paliudyti ir lietuviai. Knygoje labai jautriai ir subtiliai nagrinėjamos kaltės ir atminties temos. Na, o aš jau buvau pamiršusi, kad talentingo rašytojo rankose rodos net paprasčiausias pokalbis prie pietų stalo gali užgniaužti kvapą. 

Retai būna knygų, ypač tokios apimties kaip ši Haruki Murakami trilogija (bendrai sudėjus kokie 1200 puslapiai), kurias perskaičius apima liūdesys. Atrodo skaityčiau dar ir dar. Skaitant pabaigą padažnėjo pulsas ir kūnu bėgiojo šiurpuliukai, kurie dažniau būna tikrai gražios muzikos ir ją lydinčio jausmo palydovai. Man regis 1Q84: Trečia knyga paralelės su Orwellu ir Mažieji žmonės nuėjo į antrą planą. Tuo tarpu ryškioje dviejų mėnulių šviesoje nušvito meilės ir sielos dvynio paieškų tema. Nesiskundžiu – gražu. Net labai gražu.