Šios knygos viršelis yra tema, kurios šįkart niekaip nepavyks apeiti. Jis labai tinka Naktis virš Tanžero siužetui ir yra toks stilingas ir malonus akiai – net neabejoju, kad turės svarią įtaką šios knygos pardavimams.

Paėmus į rankas Naktis virš Tanžero, lūkesčiai automatiškai projektuojasi į retro psichologinį trilerį, alsuojantį įtampa ir Maroko karščiu. Kūrinys lyg ir pateisina juos, bet tikrai ne iki galo. Šįkart tikrai justi, kad knyga yra pirmas rašytojos kūrinys – į akis krinta nemažai trūkumų. 

Retai būna knygų, ypač tokios apimties kaip ši Haruki Murakami trilogija (bendrai sudėjus kokie 1200 puslapiai), kurias perskaičius apima liūdesys. Atrodo skaityčiau dar ir dar. Skaitant pabaigą padažnėjo pulsas ir kūnu bėgiojo šiurpuliukai, kurie dažniau būna tikrai gražios muzikos ir ją lydinčio jausmo palydovai. Man regis 1Q84: Trečia knyga paralelės su Orwellu ir Mažieji žmonės nuėjo į antrą planą. Tuo tarpu ryškioje dviejų mėnulių šviesoje nušvito meilės ir sielos dvynio paieškų tema. Nesiskundžiu – gražu. Net labai gražu. 

Antroje trilogijos dalyje regis visko daugiau: sustiprėja romantiška siužeto linija, kyla įtampa, atsiranda trilerio elementų, kaip ir žymiai daugiau detalių iš fantastikos srities. 1Q84: Antra knyga sunku vertinti atskirai nuo kitų. Atrodo čia ėmė rištis tiek daug mazgų, bet autorius, regis, neišsiteko puslapių skaičiuje bent kelis iš jų išnarplioti šioje dalyje. Turiu pripažinti, kad perskaičius antrą, neskaityti trečiosios iškart tiesiog neįmanoma – be galo smalsu, kas toliau.

Tai knyga kuri pasirodys artima visiems overthinker’iams arba kitaip – mėgstantiems permąstyti dalykus – dar ir dar kartą. Griovio herojus, Amsterdamo miesto meras gyvena savo gan ramų ir sėkmingą gyvenimą, kol jo protas neužsikabina už regis eilinio jo žmonos ir mero pavaduotojo pokalbio fragmento. Begalę kartų persukdamas šį trumpą pašnekesį savo mintyse tarsi įrašą, jis panyra į abejonių ir įtarumo liūną, arba galbūt labiau tiktų sakyti griovį, iš kurio kelio atgal į pradinį tašką nebėra.

Skaitant Griovys visą kūrinį įtemptai svarstai ar pagrindinis veikėjas paranoikas ar tiesiog labai įžvalgus žmogus. Ir Herman Koch gerai išlaiko įtampą šiuo klausimu iki pat pat paskutinio puslapio.