Skaitant pirmą knygos skyrių buvo sunku įsivaizduoti, apie ką bus visas kūrinys – juk viskas kas svarbiausia įvyksta jau pačioje knygos pradžioje. Vidutinio amžiaus vyrukas, kuriam visai tiktų lietuviškas epitetas plevėsa, yra iškeldinamas iš nuomojamo buto. Tolimesnio gyvenimo perspektyvos gana miglotos ir ne itin šviesios. Kas toliau? Vernonas Subutexas ima ir nustebina skirtingų veikėjų gausa, pasakojimui vis keičiant perspektyvą. 

Šios knygos kabliukas – pamatyti kontrastą tarp to, kaip žmonės mato patys save ir tai, kaip juos vertina kiti. Knyga tiesiog persmelkta prancūziško kandaus humoro, ironijos, negatyvumo kiekviename žingsnyje. Nepaisant to, kūrinys turi savotiško žavesio ir taikliai beda pirštu į šiuolaikines socialines problemas – socialinę nelygybę, žmonių psichologinę sveikatą, plintančią depresiją, nusivylimą, didelio miesto gyvenime pamestą laimės ir prasmės jausmą. Tamsių skaitinių gerbėjai – Vernonas jums. 

It’s so funny, cause it’s true. Nežinau, kaip Totoriškos virtuvės aštrumai skaito sovietmečio paveldo savo kailiu nepatyrę žmonės kitose šalyse, bet mums čia viskas aišku ir pažįstama. Gal ne visai tokią Rozalindą, kaip pagrindinė šios knygos veikėja, bet kažkiek jos savyje turinčią moterį mes pažįstam visi. Kaimynė, teta, atsitiktinė moteris parduotuvėje. Alinos Bronsky talentas sukurti šį personažą yra užburiantis, bet tai nereiškia, kad yra labai malonu apie Rozalindą skaityti. Vietomis tikrai juokinga, bet iš esmės, labiau liūdna. 

Skaitant pažįstama pasirodys ne tik Rozalinda, bet ir knygos kontekstas – žmonės besidalinnatys ankštus butus, maisto ir kitų produktų trūkumas, kyšių ir padlaižiavimo kultūra. Puikus Alinos Bronsky bandymas supažindinti vakariečius ne tik su totoriškos virtuvės, bet ir gyvenimo už geležinės uždangos subtilumais. Man įdomu, ką čia galime rasti mes? Slogų praeities alsavimą? 

Nors Moters šviesa yra pirmoji mano skaityta Romain Gary knyga, įsivaizdavau, kad šio rašytojo stilių žinau. Dar 2014 metais, kuomet buvo minimas Romain Gary šimtmetis, dalyvavau renginyje, kur buvo skaitomos ištraukos iš romano Aušros pažadas. Tuomet buvau sužavėta jo pasakojimo lengvumo, šmaikštumo, o kartu ir prasmės.

Dabar pasiėmiau į rankas Moters šviesa ir radau tai ko tikėjausi ir dar daugiau – linksmą, ironijos ir absurdo humoro persmelktą tekstą, tačiau kartu labai jautrų ir vietomis labai giliai paliečiantį kūrinį. Atrodo Romanas Gary yra rašytojas, kuris naudoja humorą kaip įrankį, leidžiantį kalbėti apie labai skaudžius dalykus. 

Na, ne veltui tekste ant šios knygos nugarėlės Kurtas Vonnegutas pavadintas amerikietiškuoju Orwell’u. Tikrai radau paralelių su 1984. Katės lopšys panašiai ryškina karinių konfliktinių kilmės, ginklavimosi varžybų, valdžios paradoksalumo problemas, tik čia daugiau ironijos, humoro ir lengvumo. Sakyčiau tai dar vienas privalomas skaitinys besidomintiems viešąją ir tarptautine politika.

Beje, kadangi man skaitant Katės lopšys vyko intensyvi kova dėl prezidento posto ir kandidatai buvo tardomi įvairiausiais klausimais, atkreipiau dėmesį, kad Ingrida Šimonyte šią knygą įvardino, kaip vieną įsimintiniausių.