Oho! Žinot tą puikų jausmą, kuomet tinkamai knygai ateina tinkamas metas? Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus tobulai tiko Helovynui, Vėlinėms ir niūriai tamsiai lapkričio pradžiai. Negana to, kad galėjau tapatintis su atmosfera, knyga tiesiog yra puikiai parašyta. Nepaprastos, tik Olgai Tokarczuk būdingos įžvalgos momentai dera su lengvu stiliumi ir detektyvą primenančiu siužetu. Skaičiau, mėgavausi, nenorėjau, kad baigtųsi. Ech, vien dėl tokių grynuolių skaityti ir gyventi verta. 

Mano galvoje sukasi daugybė epitetų ir visi, atrodo, yra vienodai tinkami šiai knygai – subtili, poetiška, liūdna ir graži, įtempta ir lengvai sklendžianti, gili ir kartu visiems skaitytojams prieinama. Ten kur gieda vėžiai toks retas grynuolis, kuriam pavyksta pasiekti aukso viduriuką – suderinti populiarių, o kartu ir gilesnį turinį.

Šioje knygoje apstu temų, bet pagrindinė prasmės gija turbūt yra skirta vienatvei. Tai istorija apie vaiką, paauglę, galiausiai žmogų, kuris ne tik kenčia nuo savo tėvų socialinių problemų ir apleistumo bet ir visuomenės uždarumo bei nenoro priimti kitokius nei save.
Visa tai ir dar daugiau – įvilkta į lengvos detektyvinės istorijos rūbą, kad skaitytojas netyčia neimtų nuobodžiauti. Aš labai retai žmonėms bruku skaityti knygą, bet šią drąsiai galiu rekomenduoti visiems, mano galva tai kas paliesta joje, yra tiesiog universalu.

Šią knygą skaičiau ilgai, bet buvo verta kiekvieno iš tų 750 puslapių. Nuo pat pirmųjų sakinių susidarė įspūdis, kad tai kitokia, tarsi aukštesnės prabos knyga. Šviesuliai parašyti preciziškai tiksliai, turint omenyje daugybę veikėjų ir besikertančių siužeto linijų, o kur dar kūrinyje ryškus ir istoriją papildantis astrologijos sluoksnis. Tai tikrai yra įspūdinga, įvairiapusiška knyga, dėl daugelio priežasčių man pasirodžiusi tiesiog meistriška.

Aš nesu daug detektyvų skaitantis žmogus ir mano žodžiu tikrai negalima aklai pasitikėti, bet iš to ką esu skaičiusi – tai buvo vienas geriausių žanro pavyzdžių. Nesakau, kad skaityti buvo labai malonu. Kai kurie netikėtai atskleisti siužeto vingiai ar nusikaltimų scenų aprašymai privertė nepatogiai muistytis it stomatologo kabinete. Tačiau kalbant apie bendrą įspūdį, Sausra yra efektinga knyga, kurią skaitai net kai sustoji skaityti. Nuolat galvoje narplioji įvykių eigą ir tarsi detektyvas negali išmesti klausimų iš galvos: kas ir kaip ten iš tiesų nutiko.