Iš pirmo žvilgsnio šios knygos veikėjai tokie nepanašūs į mane, bet kažkodėl pasirodė artimi. Jau įsivaizduoju, kad jei nebūčiau sukūrusi šeimos ir čia atradusi prasmės, postringaučiau panašiai, kaip Gražus pasauli, kurgi tu herojės. Ši knyga paperka natūralumu, atvirumu, galbūt net pokalbių buitikškumu. Čia nėra literatūrai būdingo patoso ar dirbtinumo. Skaityti šį kūrinį, tai lyg nepatogiai įsiterpti į tikrų žmonių gyvenimą. 

Jei matėte filmą Before Midnight – trilogijos paskutinę dalį, kuomet romantiškoji porelė kone visą filmą ginčijasi, o jų beveik nenutrūkstantis pokalbis sudaro beveik visą siužetą, bus aiškiau kokio stiliaus ši knyga. Gražus pasauli, kurgi tu, nors ir labiau fragmentuota, tačiau panaši. Tai kūrinys, kuriame, regis, žmonės tik kalbasi ir susirašinėja, nieko ypatingo neįvyksta. Tačiau autorė apnuogina dažno pasimetusio trisdešimtmečio vidinę tamsą ir kaip tai komplikuoja gyvenimą ir santykius. Ir visa tai yra labai tikra ir psichologiškai gana stipru. Bravo Sally Rooney, kad parodo, tai, kaip dažnai sumautai jaučiasi žmonės už savo reprezentatyvių fasadų.

Dabar aš žinau, kaip jaučiasi vidutinės amžiaus krizės ir depresijos kamuojamas europietis, pasiturintis vyras. Atrodo, kad žinau taip gerai, kad net skauda ir šiek tiek norisi atskaityti viską, ką patyriau. Serotoninas, be abejonės, yra meistriškai parašyta knyga. Tai sukrečiančiai tikroviškas, ironiškas, vietomis šmaikštus, juodojo humoro kupinas kūrinys. Tik kažkodėl ranka nekyla sakyti, kad man labai patiko ar buvo malonu skaityti. Nors ir negalėjau nuo knygos atsiplėšti, buvau prikaustyta ir pasibaisėjusi. Perskaičius knygą dar ilgai atrodė, kad viskas gyvenime yra beprasmiška ir sunkoka iš tos būklės buvo išeiti. 

Serotoninas yra viena tų knygų, kurią nedrąsu rekomenduoti. Panašiai kaip Mažas gyvenimas. Daugelis žmonių gali nesuprasti, kodėl tuos visus gyvenimo žiaurumus ant jų užsiundei. Šį kartą, čia nėra fizinio žiaurumo, tik sunki, slogi, tarsi juodžiausia naktis depresija ir egzistencinė tuštuma. Šioje knygoje asmeninė drama supinama su nusivylimu vakarietiškomis vertybėmis ir kultūra apskritai. Taip pat, tai ir socialinė kritika visuomenės santvarkai, kur vis sparčiau, tarsi užkratas plinta vienatvė. Taigi, tik jums patiems nuspręsti ar pasiryšite šiam literatūriniam išbandymui. 

“… tiesiog paprasčiausiai, paprastų paprasčiausiai šiam pasauliui iš pat pradžių priklausiau labai ribotai, o paskui vis mažiau ir mažiau, kol galiausiai neliko nieko, kas galėtų sustabdyti mano krytį.”

Pastaruoju metu savo turiniu sunkios knygos, rodos, pačios krenta į mano rankas, tad tikrai turiu su kuo palyginti. Žinot, jei reikėtų atvirai įvardinti kas mane labiau sukrėtė – Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksejevič knyga Paskutinieji liudytojai ar Rasos 16 gydančių istorijų, rinkčiausi pastarąją. Galbūt todėl, kad karo siaubus, kad ir kaip jautriai aprašytus, vis viena sunkiau suvokti nei tai, kas labiau artima mūsų laikmečiui. O disfunkcinės šeimos, emocinis smurtas, santykių problemos, depresija, vienatvė, įtampa, perfekcionizmas, perdegimas. Visa tai šalia mūsų ir net neabejoju, kad kone kiekvienas yra šitų tamsių patirčių paliestas.

Knygoje yra 16 skirtingų istorijų, kurios stebina atvirumu. Reikia pripažinti, kad tokios nenuglaistytos patirtys prislegia ilgam. Pabaigusi skaityti knygą kelias dienas pati vaikščiojau apimta nepaaiškinamo liūdesio. Užtruko kol visa tai nusipurčiau ir pasilikau sau vertingas pamokas – bendrystės jausmą ir supratimą, kad visi mes turime problemų, tačiau viskas yra įveikiama. 

Šios knygos skaitymas man buvo tarsi kopimas į kalną. Pradžia lyg koks purvinas šlaitas buvo nemaloni, klampi ir neaiški, o štai užkopus artėjant viršūnei nuo kurios atsiveria platesnis vaizdas, ar kitaip tariant, beskaitant paskutinį penktadalį, Vegetarė atsiskleidė, tapo gili ir prasminga.

Iš tiesų viskas ką labai svarbu žinoti prieš skaitant šią knygą surašytą ant jos nugarėlės (kas šiaip yra retas atvejis). Tai yra alegorinis romanas ir negalima jo skaityti paviršiumi – greičiausiai nepatiks. Nuo pat pradžių reikia ieškoti reikšmių ir simbolių. Ne veltui knyga ant tos pačios nugarėlės pavadinta kafkiška. Ir kaip metamorfozė nebuvo apie vabalą, taip ši knyga tikrai nėra apie vegetarizmą ar psichines ligas. Tai romanas apie slegiančias visuomenės normas, kenčiančias ir laisvę besiveržiančias sielas – man galiausiai labai patiko.