Būdama paauglė perskaičiau Prozako kartą ir ilgai įsivaizdavau, kad žinau, ką reiškia sirgti depresija. Sakyčiau ši knyga buvo viena svarbiausių mano gyvenime – jos efektas buvo toks, kad niekada neleidau sau per daug pasinerti į liūdesį ar duoti laisvę neigiamoms emocijoms – supratau, kad grimzti gilyn yra daug lengviau nei po to kapanotis.

Knyga Rytoj vėl patekės saulė taip pat yra apie depresiją. Įsinorėjau ją perskaityti, nes jaučiu, kad Prozako kartos sukeltas efektas kažkur išgaravo. Mano aplinkoje yra žmonių, kuriems buvo diagnozuota ši liga, o aš, tuo tarpu, jaučiu, kad man darosi sunku suprasti, susitapatinti, užjausti. Šią knygą į rankas pasiėmiau su lūkesčiu, kad atgaivinsiu ir pagilinsiu supratimą, ką jaučia šia liga sergantis žmogus, kodėl jam sunku atlikti net paprasčiausias užduotis, įsilieti į kasdienybę. Ar pavyko? Tikrai taip. 

Ši knyga paremta labai įdomia teorija, kuri teigia, kad žmogaus gyvenimo kelias yra nulemtas ankstyvosios vaikystės patirčių. Toks scenarijus labai mažai kinta laikui bėgant ir tiek tuomet, jei žmogus imasi sąmoningų ir aktyvių pastangų jį keisti. Taigi, Scenarijai, kuriais gyvena žmonės yra pagalba pažvelgti į save iš šalies, paieškoti kas mūsų elgesyje yra natūralu, sava ir teikia naudą, o kas yra tiesiog vaikystėje neteisingai išmokėtos pamokos, trukdančios mums laimingai gyventi. Tiesa, iš karto reikėtų paminėti, kad knyga nėra slystanti paviršiumi ir ją reikėtų rinktis tik nebijant nerti giliau į psichologijos mokslą. 

Kur tada buvo tavo Dievas yra pasakojimas apie vieno žmogaus dvasinį virsmą ir kelionę pokyčių link. Bent mano aplinkoje panašių, gal tik mažiau dramatiškų istorijų gausu. Susidaro įspūdis, kad artėjant maždaug 30-mečiui (aišku nebūtinai) žmonės pagaliau nusimeta paviršutiniškumą, ima knaisiotis savo viduje, kelia gyvenimo prasmės ir tikslo klausimus, kritiškai ir tarsi naujų žvilgsniu vertina tai, kaip iki šiol gyveno.

Priklausomai nuo pradinės situacijos, vieniems šis etapas praeina sąlyginai švelniai – pakanka kelionės į Rytus, atsisakyti keletos žalingų įpročių ar iš naujo atrasti pomėgius. Kitiems gi baigiasi kur kas drastiškiau – kardinaliu gyvenimo būdo, draugų rato ar veiklos pakeitimu. Kaip taisyklė šiuo etapu žmonės ieško pagalbos – pagaliau ryžtasi psichoterapijai, susidomi Rytų filosofija, o kartais ima ieškoti to, ką būtų apibendrintai įvardinti Dievu. Taip nutiko šios knygos herojui Sausiui ir jis apie tai parašė knygą. 

Seniai buvau skaičiusi ką nors panašiai įtempto. Ši knyga yra puikus psichologinio trilerio pavyzdys ir vienas geriausių žanro egzempliorių. Skaitant nepastebimai imi muistytis, karts nuo karto išpila šaltas prakaitas ir nuolat turi kovoti su noru žvilgtelėti į sekantį puslapį, nes tiesiog negali sutvardyti smalsumo – kas bus toliau. Moteris lange apibūdinama kaip tamsi, paslaptinga ir kinematografiška – sutikčiau su visais šiais epitetais, ypatingai su paskutiniuoju. Girdėjau, kad vos knygai pasirodžius, kino studija įsigijo teises kurti filmą pagal šį kūrinį. Manyčiau, kad su scenarijumi ilgai vargti nereikės. Rašymo stilius išties primena filmo scenas. Skaitant galvoje siužetas sukasi tarsi kokybiška įtempta kino juosta, kupina netikėtų siužeto vingių ir staigmenų.