Tokia trumpa ir glausta knyga, o jau turi viską, kas apibendrina Murakami kūrybą. Išgirsk vėjo dainą yra pirmoji rašytojo knyga, kuria, kaip suprantu, net pats autorius per daug nesididžiuoja. Kūrinio įžangoje yra H. Murakami pasakojimas, kaip jis būdamas trisdešimties nusprendė parašyti knygą. Istorija, žinoma, šiek tiek mistiška. Įkvėpimu imtis visiškai naujos veiklos tapo beisbolo rungtynėse sugautas kamuoliukas. 

Išgirsk vėjo dainą yra galbūt labiau novelė ar apsakymas, nei romanas. Vėliau autorius parašys begalę tokių. Rašytojas leidžia ne tik romanus, bet ir apsakymų rinkinius. Jose – daug ir kur kas geresnių pasakojimų nei šis. Visgi, Išgirsk vėjo dainą yra ypatingas. Juk pirmasis. Man labai gražu, kad jau su šiuo bandymu H. Murakami pasirodė toks pats, kaip ir po daugelio metų – mistiškas ir kasdieniškas, kuriantis tekstą kupiną sunkiai apčiuopiamų idėjų, nutylėjimų, sudėtingų santykių ir tik Murakami būdingų įžvalgų. 

„-Tai žinoma. Visi kada nors mirs. Tačiau iki tol reikia nugyventi penkiasdešimt metų, o nugyventi penkiasdešimt metų mąstant apie įvairius dalykus yra nepalyginamai sunkiau nei nugyventi penkis tūkstančius metų nieko negalvojant. Argi ne?“ 

Tokia liūdna knyga ir tokia puiki atostogų palydovė. Kaip tai įmanoma? Pasirodo, reikia tiesiog talentingai pasakoti istoriją. Tu ir esi Kolibris yra koliažas iš tradicinio pasakojimo fragmentų, dialogų, laiškų. Knyga apima kone visą žmogaus gyvenimą, tačiau fragmentai išsibarstę ir nuolat šokinėja laike. Skaitant jautiesi lyg visažinis, užbėgantis įvykiams už akių, pradedi liūdėti dėl dar neįvykusių dalykų. Taip sušvelninamas ne tik siužeto vingių keliamas emocinis efektas, bet ir nuolat kurstoma intriga ir švelnus jaudulys. 

Skaičiau šią knygą ne namuose ir, kaip gaila – neprisirinkau citatų. Kada nors su didžiuliu malonumu skaityčiau šį kūrinį antrą kartą. Tu ir esi Kolibris nepaprastai gražiai kalba apie žmogų patiriantį sunkumus ir apie tai, kad kartais gyvenime net norint išlikti vietoje tenka labai greitai bėgti. Tai kinematografiška, literatūriška ir tiesiog nuostabi knyga. 

Laikinumas, liūdesys, šeima, vienatvė, meilė, draugystė – tai kelios temos, kuriomis švelniai slysta ši knyga. Dunkst Dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas pasakoja apie sunkia ir reta liga sergantį jauną vaikiną. Knyga pristato ne tik įvairių prieštaravimų kupiną jo vidinį pasaulį, bet ir tėvų pažinties, o vėliau, ir santuokos istoriją. 

Tai kūrinys, kurį skaitant liūdna, tačiau šviesu. Gumulas gerklėje stringa galvojant apie tėvų meilę vaikams ir vaiką, kuris supranta, kad turės atsisveikinti pirmas. Nepasižymėjau tikslios citatos, bet man regis, knygos esmę puikiai nusako pagrindinio veikėjo vieno pokalbio metu ištartas klausimas – ar rinktumėtės turėti sveiką vaiką, kuris gyvens trumpai ar sergantį, kuris gyvens ilgai. Šis kūrinys, tai subtili meditacija šia tema. 

Atminties policija yra lyginama su žymiąją George Orwell 1984 ir dabar aš puikiai suprantu kodėl. Man šis kūrinys pasirodė ne tik daugiaprasmis, bet ir genialiai atskleidžiantis okupuotos šalies gyventojų realybę. Tiesa, tekste apie kokį nors politinį režimą nėra nei žodžio. Šią ar kitą reikšmę skaitant tenka susikurti patiems. 

Knygos pagrindinė veikėja yra rašytoja. Atminties policija tobulai sulieja jos rašomą romaną ir knygoje vykstančius įvykius. Istorijos papildo viena kitą ir suteikia dar daugiau svorio ir reikšmių. Man tai buvo nuostabiai gražus, nors ir liūdnas, kūrinys apie tai, kaip palaužiama valia priešintis, apie didžiąją visuomenės dalį, kuri pamiršta, ir tuos kelis pavojinguosius, kurie atsimena.