Šiais metais nuolat susiduriu su Suomijos rašytojų kūryba. Iš pradžių buvo Gunda, Suomijos tinklaraštininkų geriausiu išrinktas romanas. Vėliau Vandens skonis, labai įsimintina paauglių auditorijai skirta knyga. Ir galiausiai į mano rankas pakliuvo Kai baigiasi laikas ir paliko tikrai labai stiprų įspūdį. Užvertusi paskutinį puslapį dar ilgai su savimi nešiojausi liūdesį ir daug mąsčiau apie knygoje paliestas rimtas problemas – susvetimėjimą tarp tėvų ir vaikų, patyčias, aplinkosaugos klausimus. Iš esmės tai, kad knyga ilgai nepalieka emociškai apie ją pasako labai daug – šis kūrinys neabejotinai keliaus į geriausių šių metų skaitinių sąrašą.

Pripažinsiu, man dažnai kyla noras paskaityti kokį meilės romaną, tačiau realybė tokia, kad dažniausiai į rankas paėmus ką nors iš jausmų ir dramų srities tenka nusivilti. Todėl tokio pobūdžio skaitiniams dažniausiai pagailiu laiko – juk tiek gerų ir rimtų knygų laukia savo eilės. Jei jaučiatės panašiai, tai dėl šios galite nedvejoti.

Apsidžiaugčiau, jei visi meilės romanai būtų tokie kaip šis. Mes dedame tašką yra knyga, kuri turi viską ir tas viskas pateikiamas tobulomis proporcijomis – meilės ir dramų, paprastumo ir gylio čia nei per daug, nei per mažai.

Amerikietė Coleen Hoover jums gali būti pažįstama iš knygos paaugliams Slemas. Prieš tai šia knyga per daug nesusidomėjusi dabar būtinai įtrauksiu į savo sąrašą,vien iš smalsumo, ką dar ši autorė yra parašiusi. Į Mes dedame tašką Coleen Hoover įtraukia ir savo asmeninę skaudžią patirtį. Kokią būtent nenoriu išduoti, bet tai užuomina, kad Mes dedame tašką nėra tik rožinis saldus romanas, bet ir jautri, dramatiška ir tikroviška istorija.

Kazuo Ishiguro vardas nuskambėjo plačiai – retas turbūt negirdėjo, kad šiam Didžiosios Britanijos (iš Japonijos čia atvyko būdamas penkerių) rašytojui 2017 įteikta literatūros Nobelio premija. Autorius jau išleido nemažai knygų ir nuo pat pirmosios pasirodymo gyvena užsiimdamas tik rašymu. Kazuo Ishiguro kūryboje vyrauja atminties, laiko ir saviapgaulės temos, o Nobelio premija rašytojui paskirta už „mūsų ryšio su pasauliu iliuzinę prasmę“. Autorius liaupsinamas ne tik už savitą rašymo stilių, bet ir už visiškai unikalaus estetinio pasaulio sukūrimą.

Į lietuvių kalbą išverstos dvi Kazuo Ishiguro knygos. Kol Neleisk man išeiti vis dar mano to read sąraše, Dienos likučiai jau perskaityti su didžiausiu malonumu. Galiu drąsiai teigti, kad man tai viena geriausių skaitytų knygų. Peršasi išvada – skaityk nobelio premijos laureatų darbus ir nenusivilsi.

„Pristatant Hannah Kent “Geruosius žmones”, šalia tokių vaizdingų epitetų kaip “reto grožio grynuolis”, nuolat minima pirmoji autorės knyga “Paskutinės apeigos”. Šis kūrinys pelnė autorei begales pagyrų ir visuotinį pripažinimą, bei greičiausiai ir atsakomybę nenuleisti kartelės ateityje. Su pirmąja autorės knyga man susipažinti neteko, tad priešingai nei daugelis pažintį su rašytoja pradėjau nuo “Gerųjų žmonių” ir jokių išankstinių lūkesčių.

Tai nėra lengvas ir malonus skaitinys

Jei reikėtų knygą apibūdinti keliais žodžiais, tai būtų slogi atmosfera, įtampa ir nelaimės nuojauta. Skaitydama knygą pamaniau, kad Hannah Kent būtų galima pavadinti literatūriniu Lynch’u (režisierius David Lynch, serialo Twin Peaks autorius, savo filmuose meistriškai kuriantis mistišką atmosferą). Regis knygoje mažai realaus veiksmo, tačiau įtampa subtiliai kuriama mažų detalių – žvilgsnių, nuojautų, nepasakytų žodžių – pagalba. Autorė paliečia ir narplioja plačią ir labai įdomią temą – kaip senovėje buvo suvokiamos psichinės ligos ir sunki fizinė negalia. Sergantys, kitokie žmonės geriausiu atveju galėjo būti suvokiami kaip dievo bausmė arba dar blogiau, pavojus visai bendruomenei. Skaitant knygą aplanko dvejopi jausmai. Nors siužetas ir pasakojimo detalumas nepaprastai įtraukia, įveikus keletą skyrių kyla noras “pailsėti” ir vėl įleisti į savo gyvenimą šiek tiek šviesos.