Man Madraso deimantas  tapo puikiu pavyzdžiu reiškinio, apie kurį buvo nemažai kalbama šių metų knygų mugėje. Skaitytojai vis dažniau atranda lietuvių kūrėjų literatūrą, o rašytojai vis labiau artėja prie skaitytojų. Kuomet sakau artėja, turiu mintyje, jog autoriai atranda vis įvairesnius žanrus – ne tik dažnai neįkandamus super intelektualius kūrinius, bet ir žengia į įvairios pramoginės literatūros lauką, kuriame ilgai dominavo verstiniai kūriniai.

Štai Dalios Smagurauskaitės romanas, bent man atrodo, lietuvių literatūroje iki šiol atitikmenų neturėjo. Madraso deimantas yra knyga, kurioje labai ryškus kelionių momentas – kelios šalys, daug vietovių, apdarų, patiekalų ir kvapų aprašymų. Tai viena tų lengvai skaitomų knygų, kurių norisi imtis pavargus ar per atostogas, kuomet prie saulėto ir smėlėto fono niekaip nesiderina niūrios dramos. 

Pasiėmiau šią knygą į kelionę, kuria stengiausi pabėgti nuo tradicinio 30-mečio šventimo ir ji buvo ganėtinai į temą. Ne tik todėl, kad Stasys Šaltoka vardija tailandietiškų patiekalų pavadinimus ir dalijasi įspūdžiais apie Bankoką, kas mano galvoje taip pat buvo labai šviežia ir suprantama, bet ir dėl apmąstymų apie pačią sukaktį ir gyvenimo prasmės klausimų. Dalis Stasio man pasirodė artima – ta, kuri net kai regis gyvenime nėra jokių realių problemų, truputį verkšlena dėl nuolatinio prasmės trūkumo.

Kita vertus, likusios Stasio bėdos man buvo labiau tolimas aidas – iš tradicinių millennials problemų rato ir žiurkių lenktynių (ar aplinka pakankamai gerai apie mane galvoja, ar aš kietas, ar aš geresnis už kitus) iškritau dar gerokai prieš susilaukiant vaiko, o po to mano jausmai, mintys ir rūpesčiai pasikeitė kardinaliai. Nepaisant visų šių dalykų, skaityti man buvo įdomu, patiko tas netvarkingas rašymo stilius ir daugelyje vietų buvo juokinga (nors gal ir neturėjo?).