Ne, šios knygos aš neįsimylėjau iš karto, nuo pirmų puslapių. Susižavėjimo jausmas augo palengva, su kiekvienu sakiniu be taško, išgryninta ir nugludinta mintim, balsu bei žinute. Iš pradžių atrodė, kad čia ne man, ne apie mane. Bet ar tikrai? Mergaitė, moteris kita tai kūrinys, kuriame daugybė balsų susiburia tam, kad pasakotų istorijas, kurios dažniausiai lieka nutylėtos. Kaip sako autorė, neseniai lietuvių kalba pasirodžiusiame interviu: “sukūriau dvylika protagonistų, per kuriuos siekiau praplėsti juodųjų bričių naratyvą”. 

Man visuomet patinka pasakojimas 360 laipsnių kampu, kaip dabar sugalvojau jį pavadinti. Tai galimybė giliai pažinti kūrinio personažus ne tik tokius, kokie jie atrodo sau, bet ir kitiems. Mergaitė, moteris, kita pagrindiniai veikėjai kalba be galo nuoširdžiu, atviru vidiniu balsu. Paskui juos matome kitų akimis – mamų, dukrų, draugių ar net senelių. Visa tai sukuria tokią plačią perspektyvą, kuris veda link suvokimo, kaip dažnai skausmingai kontrastuoja išorė ir vidus. Kaip dažnai kito žmogaus gyvenimą tematome kaip ledkalnio viršūnę ir esam linkę smerkti, nuvertinti, nesuprasti. Tai vienas tų kūrinių, po kurių ne tik jautiesi prisilietęs prie talentingo pasakotojo darbo ir teksto grožio, bet ir lieki su daugybe minčių ir jausmų. O taip pat ir dar stipresniu suvokimu, kad visi mes esame panašūs ir susiję daug labiau, nei mums kasdieną atrodo. 

Elena Ferrante daugeliui žinoma kaip vadinamosios Neapolietiškos sagos – keturių romanų ciklo, autorė. Nors iš tiesų žinoma ne tiek ir daug, kadangi kūrėja, o gal net kūrėjas, kaip kartais pasvarstoma, saugo savo privatų gyvenimą ir tikrąją tapatybę. Atrodo, kad viso pasaulio kritikai ginčijasi dėl rašytojos knygų – kas tai – muilo opera ar šedevrai. Perskaičiusi Melagingas suaugusiųjų gyvenimas, pirmąją man asmeniškai autorės knygą, ir aš likau neapsisprendusi. Siužeto posūkiai lyg banalūs, bet veikėjos vidinis pasaulis labai gilus. Šis kontrastas turbūt ir yra visos jos kūrybos prieštaringo vertinimo esmė.

Melagingas suaugusiųjų gyvenimas yra dedikuotas paauglystei. Šiam sunkiam etapui, kuomet susiduria du skirtingi pasauliai – tas, kurį nupiešia tėvai ir kitas, su daug įvairesniais tikrovės vaizdiniais. Knyga taip pat yra apie maištą, puikiai pavaizduojant, kad iš esmės net nėra svarbu kokioje aplinkoje augi. Paauglystėje bus būtina ją atmesti ir susipažinti su kita medalio puse. Būtent taip ir padaro pagrindinė kūrinio veikėja Džovana, kuri gyvendama privilegijuotą gyvenimą ima dairytis į skurdesnius Neapolio rajonus ir ten ieškoti savųjų ištakų. 

Ši knyga yra viena tokių, kur viskas skaitytojo rankose. Priklausomai nuo to, kiek laiko jai skirsi, kaip giliai nersi, ką akcentuosi, rezultatas gali būti visiškai kitoks. Dangaus atradimas gali būti nuotykis, gali būti šiek tiek kvaila ir juokinga, gali būti pagrindu diskusijai beveik visais žmogui kylančiais filosofiniais ir būties klausimais. 

Mane knyga papirko tuo, kad galbūt šiek tiek panašiai kaip anksčiau skaitytas David Mitchell Prižiūrėtojas užduoda klausimą, pasaulis tvarkingas ar chaotiškas? Kiekvienas gyvenimo įvykis yra prasminga įvykių seka, o gal beprasmiai atsitiktinumai? Dangaus atradimas tarsi siūlo atsakymą, bet kartu iš jo šaiposi. Lygiai tokia pačia ironija yra persmelkti ir dviejų pagrindinių knygos veikėjų dialogai. Atkreipkite dėmesį, jei mėgstate intelektualias ir šmaikščias žodžių dvikovas.

Perskaičiusi Normalūs žmonės jaučiu, kad reikia pasirinkti stovyklą. Iš ankstesnių atsiliepimų susidariau įspūdį, kad tai viena tų knygų kurią arba myli arba nekenti. Taigi, turiu pripažinti, kad knyga man labai patiko. Skaičiau nusiteikusi paaugliškam kūriniui ir su minimaliais lūkesčiais. Galbūt todėl taip maloniai nustebau.

Kalbant apie šios knygos temas – net nežinau nuo ko pradėti. Normalūs žmonės yra apie turtinę nelygybę, psichinę sveikatą, nepaaiškinamą ryšį tarp dviejų žmonių, savivertės trūkumą, nesugebėjimą suvokti savęs ir pasimetimo tarp skirtingų vaidmenų ir savęs paties projekcijų. Dar šis kūrinys yra apie jaunų žmonių problemas, nerimą dėl ateities, greitą perdegimą. Gražiausia, kad visos šios temos, bent mano akimis, į vieną siuzetą suplaktos labai organiškai.

Beje, pagal knygą taip pat visai neseniai pasirodė BBC serialas, kuris, kaip kalbama, tapo puikia išimtimi ekranizuojant knygas ir jos nesugadino – veikiau priešingai.