Skaityti Šugis Beinas nebuvo maloni patirtis, galbūt net kankinanti. Šiuo aspektu palyginimas su Mažas gyvenimas labai taiklus. Šios dvi turbūt yra vienos skaudžiausių skaitytų knygų. Abi apie apleistus vaikus, sunkias jų patirtis, tik aprašomi savidestrukcijos būdai skiriasi. Koks tikslas skaityti tokias knygas? Nors ir vargina, kelia nepatogius jausmus ir tikrų tikriausią sielos skausmą, visgi kažką ir duoda – realistišką patirtį, treniruoja empatiją, praplečia pasaulyje egzistuojančio skausmo ir santykių grožio pažinimo ribas. 

Kuo išskirtinis Šugis Beinas? Savo realistiškumu, nuo alkoholio priklausomo žmogaus ir jo šeimos kančios tikroviškumu. Man labai įstrigo viena knygos scena, kuomet Šugis mintyse komentuoja per TV rodomą dramą, kurioje vaizduojama nuo alkoholio priklausoma moteris – kodėl ten nerodo blogosios ir tikrosios pusės? Šugis Beinas daužo į šipulius tradicinius stereotipus, kaip populiariojoje kultūroje vaizduojamas alkoholizmas. Dievaži, čia nėra nieko gražaus ir patrauklaus. Autorius leidžia pajusti viską – skurdą, baimę, konfliktus, toksišką elgesį, bejėgystę, privartą. Aprašo negailėdamas, iliustruojamas visas situacijas su įvairiais kūno skysčiais ir panašiai. Galvoju, jei paauglystėje perskaityta knyga Heroinas veikia kaip narkotikų prevencija, ši knyga turėtų puikiai saugoti nuo priklausomybės alkoholiui. 

Kaip buvau pasiilgusi jausmo, kuomet skaitant knygą viskas aplinkui išnyksta. Valdovės gambitas yra viena tokių – kinematografiška, kupina įtampos, jaudinanti. Viena ko gailėjausi ją skaitydama, kad jau mačiau serialą. Netikėtumo ar intrigos buvo kur kas mažiau. Pasirodo, serialo kūrėjai savo interpretacijų pridėjo minimaliai, o pats kūrinys parašytas beveik kaip scenarijus. Vietomis knyga pasirodė netgi blankesnė už ekranizaciją, o kitomis, atskleidė papildomus emocinius istorijos momentus. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar ekrane ar popieriuje su ja susipažįsti, istorija puiki. 

„Jai tai patiko. Patiko įtampa, tvyranti tarp figūrų, išsidėsčiusių vertikalėse ir įstrižainėse. Per vidurį žaidimo, kai figūros jau būdavo išsibarsčiusios po visą lentą, kryžminės jas jungiančios jėgos jaudino iki virpulio.“

Jaučiuosi labai sutrikdyta Eleonorai Olifant viskas gerai dėl daugelio priežasčių. Visų pirma pati istorija – verčianti susimąstyti apie nematomus žmonių gyvenimus. Nes kuo istorija skaudesnė, tuo turbūt labiau žmogus ir trokšta, kad jo egzistencija niekam nekliūtų į akis.

Antra, aš šią knygą įsivaizdavau visiškai kitaip. Man pasirodė, kad ji labiau apie psichikos sutrikimus ir depresiją, nei apie vienatvę, kas buvo pristatinejama kaip pagrindinė knygos tema. Nors gal tiesiog šios temos knygoje žengia koja kojon. 

Perskaičiusi Vienintelė istorija supratau vieną dalyką – koks nesvarbus yra siužetas kaip veiksnys, lemsiantis patiks ar ne man knyga. Viską į vieną ar iš kitą svarstyklių pusę iš tiesų nusveria autoriaus talentas ir sugebėjimas atskleisti jausmų, reiškinių ir gyvenimo gelmę. Kalbu taip, nes jei kas manęs būtų paklausęs ar norėčiau skaityti apie 19-mečio ir 50-metės romaną, greičiausiai sakyčiau ne. O dabar staigmena – knyga, kurią beveik įsimylėjau.