Raganų medžioklė tęsiasi! Vos užbaigiau Paskutinės apeigos, kaži kokia nuojauta ar intuicija nuvedė prie dar vienos labai panašios knygos. Šeimynykščiai nukelia į XVII a. pradžios Angliją, o istorija sukasi beveik apie tą patį – žmonių, turinčių ypatingą ryšį su gamta ar senaisiais tikėjimais persekiojimą bei galimai padarytą nusikaltimą. Tačiau ši knyga daug lengvesnė, švelnesnė, gal net paaugliškesnė. Juk pagrindinė veikėja tik 17 metų, kad ir nemažai gyvenimo negandų mačiusi. Tam įtakos gali turėti ir pasakotojos socialinė padėtis. Jei Paskutinės apeigos nukėlė į skurdžią trobelę, tai Šeimynykščiai veiksmas pagrinde vyksta nieko nestokojančioje dvaro aplinkoje.
Šeimynykščiai yra pirmoji autorės knyga ir šį kartą tai jaučiasi. Nors ir galima numanyti, kad pasakotojos gyslelę ji turi, tačiau tam tikri literatūriniai sprendimai kelia šypseną. Man pasirodė, kad knyga toks labiau POP produktas, tinkantis neuronų pailsinimui. Ši knyga yra dar vienas šiek tiek kaltas, bet vistiek šioks toks malonumas.
Laikas tiksi
Sakyčiau knygos stiprybė yra nuolat švelniai palaikoma įtampa. Skaitant nuolat jauti, kaip tirpsta laikas. Viena veikėja skaičiuoja dienas iki mirtimi galinčio pasibaigti nėštumo, kita – galimo apkaltinimo raganystėmis ir atitinkamos žiaurios bausmės. Tas aiškus besibaigiančio laiko akcentavimas ir nuolatinis įtampos kurstymas neleidžia nuobodžiauti skaitant knygą, ir nors jauti, kad ne pats kokybiškiausias ir giliausias kūrinys, net neateina mintis padėti į šalį.
Kalbant apie rašymo stilių ir struktūrą, mane labiausiai blaškė autorės įprotis užbaigti skyrių kažkokia sensacinga žinia ar dialogu, o tuomet… Tieisog ramiai dėstyti kitą skyrių pamirštant ką tik buvusią sceną. Man tai buvo toks visiškas nesusipratimas. Tokie sprendimai man pažįstami tik kine ar serialuose, o knygoje atrodė kažkaip keistai. Nagi, tai kaip baigėsi tas pokalbis? Kaip veikėjai toliau rutuliojo savo vidinį dialogą? Nuo šių sprendimų autorė tiesiog pabėga.
Draugystė ir feminizmas
Kažkaip smagu skaitant buvo pajusti, kad santykių akcentas kūrinyje ne romantiški jausmai tarp vyro ir moters, kaip įprasta, o moterų draugystė. Džiugu stebėti, kad tuomet kai reikia priimti sprendimą, knygos veikėjai pasirenka nuoširdesnį ir kilnesnį ryšį. Taip pat nors ir erzino knygoje charakterio ir poelgių apibūdinimai – elgiesi kaip vyras, ne moteris, lygiai taip pat džiugino, kad moterys čia maištingos, ryžtingos ir kovojančios su nepalankiomis aplinkybėmis. Taigi, Šeimynykščiai šiuo aspektu puikiai atspindinti šiuolaikines literatūros tendencijas.
Kodėl skaityti? Jei mėgstate pasakojimus apie stiprias moteris ir jų draugystę. Jei patinka nuolat kurstoma lengva intriga ir lengva mistinė migla. Jei mėgstate būti perkelti laiku ir susidurti su raganų medžioklės tema.
Kodėl neskaityti? Jei norisi tikrai autentiško istorinio pasakojimo ir realistinio vaizdo, šią knygą geriau apeikite. Knyga parašyta be gilesnių įžvalgų, nepasižimėjau nei vienos naujos ar gilesnės minties. Tam tikra prasme kūrinys prieštarauja pats sau, bet čia daugiau atskleisti ar diskutuoti galėčiau tik su knygą jau skaičiusiais.
