Raganų medžioklė tęsiasi! Vos užbaigiau Paskutinės apeigos, kaži kokia nuojauta ar intuicija nuvedė prie dar vienos labai panašios knygos. Šeimynykščiai nukelia į XVII a. pradžios Angliją, o istorija sukasi beveik apie tą patį – žmonių, turinčių ypatingą ryšį su gamta ar senaisiais tikėjimais persekiojimą bei galimai padarytą nusikaltimą. Tačiau ši knyga daug lengvesnė, švelnesnė, gal net paaugliškesnė. Juk pagrindinė veikėja tik 17 metų, kad ir nemažai gyvenimo negandų mačiusi. Tam įtakos gali turėti ir pasakotojos socialinė padėtis. Jei Paskutinės apeigos nukėlė į skurdžią trobelę, tai Šeimynykščiai veiksmas pagrinde vyksta nieko nestokojančioje dvaro aplinkoje. 

Šeimynykščiai yra pirmoji autorės knyga ir šį kartą tai jaučiasi. Nors ir galima numanyti, kad pasakotojos gyslelę ji turi, tačiau tam tikri literatūriniai sprendimai kelia šypseną. Man pasirodė, kad knyga toks labiau POP produktas, tinkantis neuronų pailsinimui. Ši knyga yra dar vienas šiek tiek kaltas, bet vistiek šioks toks malonumas. 

Oho! Prižiūrėtojas ne šiaip knyga, o tiesiog devynios viename. Tiek šiame kūrinyje skirtingų istorijų ir visos jos panašiai stiprios ir puikiai išvystytos. Skirtingų personažų gyvenimai driekiasi per skirtingas šalis ir žemynus, o ramybės neduoda klausimas – tai kaip gi čia viskas susiję?

Šioje knygoje visko labai daug ir manau ji yra viena tų, tiesiog kviečiančių skaityti dar kartą. Personažai be galo stiprūs, istorijos prikausto dėmesį, kultūrinis ir istorinis kontekstas labai įdomus ir plečiantis akiratį. 

Tai 24 apsakymai, kuriuos perskaičius galima likti arba nesupratus nieko, arba tiek daug, kad mintys tiesiog netilps galvoje. Mano atvejis buvo panašus į pastarąjį. Kai kuriuos Aklas gluosnis, mieganti moteris pasakojimus atsimenu gyvai ir nuolat – jie vis dar sklando ore primindami apie save kasdienybėje.

Tiems kas žino šį autorių turbūt nujaučia ko tikėtis, o dar su juo nesusidūrusiems trumpas paaiškinimas – galima tikėtis bet ko. Aklas gluosnis, mieganti moteris istorijas jungia tai, kad paprastiems žmonėms nutinka nepaprasti dalykai. Rodos kasdieniškuose pasakojimuose staiga išsitrina ribos tarp realybės ir fantazijos, o skaitytojas turi atverti savo protą ir padirbėti ieškodamas paslėptų reikšmių.

Man labai retai kada kyla noras skaityti knygą antrą kartą. O jei ir kyla, jis labai greitai būna užgožiamas minties, kad dar tiek daug puikių kūrinių laukia savo eilės. Bet šiuo atveju yra kitaip. Šią knygą skaitysiu antrą kartą pati ir rekomenduosiu visiems pažįstamiems. Prieraišumo laisvė yra ne tik plonytė, bet ir dar ir stambių šriftu parašyta – daug laiko tikrai neatims, o efektas stulbinantis. Pasakysiu drąsiai – net jei skaitote retai ir per metus įveikiate vos vieną knygą – tebūnie tai būna ši.