Knyga truputį priminė Prous’ą, truputį Škėmą. Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas nuneša pasąmonės srautu, supažindina su JAV viešbučiais, keliais, barais ir kultūra, o taip pat ir su pagrindinio veikėjo vidiniu pasauliu. Jame – paieškos to, ką jis jaučia gimtojoje Austrijoje paliktai žmonai. Pastaroji, kaip netrukus paaiškėja, netrukus ima persekioti mūsų herojų, taip pat kaip ir atsiminimai apie ją.
Proust’ą primena teksto svoris, kuris taip pat dažnai vargina, ir taip pat kartais blyksteli neįtikėtinomis įžvalgomis. Peter Hendke čia labai taikliai fiksuoja ilgalaikių santykių, savęs supratimo, negebėjimo patirti dabarties problemas. Šalia viso to, knygoje labai daug kelio ir laisvės jausmo.
„Niujorko paveikslas ramiai išsidriekė manyje, nė kiek manęs neprislėgdamas.“
Truputį apie Nobelį ir asmenybę
Prestižinis apdovanojimas autoriui skirtas 2019 m. už „paveikų darbą, su lingvistiniu išradingumu tiriančiu periferiją ir žmogaus patirties išskirtinumą.“ Tiesa, šis sprendimas neapsiėjo be skandalų. Rašytojas labai prieštaringai vertinamas. Kritikavo vakarų intervenciją į Jugoslavijos konfliktą, atvirai palaikė Slobodano Miloševičių, ir neigė Srebrenicos žudynes – apie jas jautriai ir skausmingai pasakoja šių metų Kino pavasario žvaigždė – filmas Quo Vadis Aida. Nežinau, kaip jums tokiu atveju sekasi išlaikyti neutralumą, bet man labai sunku atsiriboti nuo rašytojo asmenybės ir pažiūrų.
Pastabumas ir gebėjimas aprašyti
Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas pagrindinis veikėjas vienoje knygos vietoje skundžiasi savo beviltišku nepastabumu, o tiksliau – gebėjimu pastebėti tik tai kas neįprasta. Kažkuo panašus man pasirodė ir pats Peter Hendke. Jo žvilgsnis skrodžia žmones ir vietas, puikiai išskirdamas, kas įdomu ir neįprasta, tačiau ne pilną vaizdą. Galbūt todėl knygos siužetas, jei galima taip pavadinti, toks eklektiškas.
„Ūmai suvokiau, kaip ką nors supainiojus ir apsirikus jutimams randasi metaforos.“
Turbūt labiausiai man įsiminė beviltiškai vienas su kitu sulipusios porelės aprašymas. Čia supratau, kodėl Peter Hendke gavo Nobelio premiją, o jo gebėjimas pasakoti ir nebanaliai apibūdinti tam tikrus niuansus yra keliantis susižavėjimą.
„Jie buvo draugiški, dažnai priimdavo svečius, geisdami iš naujo nusivilti ir vėl įsikibti į vienas kitą.“
Kodėl skaityti? Jei mėgstate lėtus kūrinius, ieškote netradicinių literatūros formų, mėgaujatės galimybe sustoti ir apgalvoti kiekvieną puslapį.
Kodėl neskaityti? Nors knyga ir trumputė, rodos vis vien gausi nereikšmingų detalių. Ko gero kūrinys man būtų labiau patikęs be bandymo pabaigoje pavirsti į trilerį.
