Knygą sudaro du nedidelies apimties romanai ir aš tikrai nesistebiu sprendimu išleisti juos kartu. Abu kūriniai labai panašūs. Juos vienija nostalgiška nuotaika, nusivylimas gyvenimu (vidutinio amžiaus krizė?), kapstymasis atmintyje, ieškojimas akimirkų, arčiausiai tų kurias būtų galima pavadinti laimingomis. Tiek Povestuvinė kelionė, tiek Iš užmaršties gelmių pagrindinis herojus jaunystėje sutiko porą, į kurios gyvenimą įsiliejo ir to santykio atgarsių ieško dabartyje.
Abiejuose kūriniuose be galo daug Paryžiaus – skirtingus laikmečius skirianti riba tarsi išnyksta klaidžiojant miesto gatvėmis. Nors atminties tema, laike šokinėjantis siužetas dažnai mane žavi literatūroje, turiu pripažinti, kad iš Patrick Modiano, kaip Nobelio premijos laureato, tikėjausi šiek tiek daugiau.
Slogus sapnas
Savo apžvalgoje kalbėsiu apie bruožus, būdingus abiems romanams. Kaip ir minėjau, jie be galo panašūs ir vos perskaičius knygą jau darosi sunku atskirti, kur kurio siužeto fragmentai. Abiems kūriniams būdinga slogi atmosfera. Jei kas nors sugalvotų pagal juos kurti filmą, jis turėtų priminti praėjusio amžiaus nespalvotą juostą, su vidurinio amžiaus herojumi liūdnai klaidžiojančiu po šlapią miestą ir ne pačios aukščiausios kokybės viešbučių kambarius.
Atmintis
Šių kūrinių ašis – atmintis. Pasakojimo stilius toks, kad veiksmas minimaliai užsibūna dabartyje. Pasakotojas mus nuolat perkelia į savo jaunystės laikus, tuomet papildo fabulą veikėjo iš atsiminimų atsiminimais, o kartais ir kitų veikėjų istorijų detalėmis. Na, paaiškinti gana sudėtinga, bet jei matėte filmą Inception, turbūt įsivaizduojate apie kokią daugiasluoksnę istoriją laiko prasme kalbu. Nors istorijai susidelioti galvoje reikia įdėti darbo, tai man nepasirodė trūkumas. Mano mažiau patiko tai, kaip autorius pradeda ir nebaigia nemažai siužeto linijų. Ir nors gal toks ir buvo rašytojo sumanymas, priemonė kurti neužtikrintumo, miglos įspūdį – man norėjosi piktintis – o kaip ir kodėl buvo tai?
Meilė nepasiekiamai moteriai
Kitas ryškus bruožas – meilė, artumas, kurio savo atmintyje ilgisi personažas abiejuose romanuose. Žmogiškieji ryšiai šiuose kūriniuose pateikti per atstumą – pagrindinis veikėjas daugiau stebi įvykius nei juose dalyvauja. Vyraujantis santykių modelis tiek Povestuvinė kelionė, tiek Iš užmaršties gelmių tas pats – keistokas trikampis, su ištirpusia riba tarp meilės ir draugystės. Pagrindinis veikėjas iš pradžių tenkinasi būdamas poros santykių stebėtoju, vėliau į juos įsitraukia vis labiau, galiausiai vėl nutolsta. Ir regis nereikšmingi įvykiai, pažintys, prabėgusio gyvenimo perspektyvoje vaizduojami kaip padarę didžiulę, neišdildomą įtaką.
Kodėl skaityti? Jei mėgstate slogias knygas, meilės ar tai draugystės trikampius, lėtą vyksmą, atminties temas. Patiks Paryžiaus ir XX a. vidurio atmosferos mėgėjams.
Kodėl neskaityti? Nes man pasirodė keistas tas prabėgusio gyvenimo, praleistų galimybių motyvas, kai pagrindiniam veikėjui, mano skaičiavimais turėjo būti apie 40-50, o jausmas skaitant lyg 80. Per daug man pasirodė ir neužpildytų siužeto spragų, lyg skaitytum ne visai užbaigtą kūrinį.
