Motinos pienas yra knyga apie tris moteris, giminės grandinėlę, kurioje visos atstovės užima labai skirtingas pozicijas. Kūrynyje atsispindi tobula ir skaudi paralelė – motinos pienas kaip simbolis to, ką vaikas paveldi ne genais, o tevų emociniu krūviu ir skaudžiais patyrimais. O kas nutinka, kai gyveni taip, kad nieko iš to nenori perduoti savo vaikams? Kokia velniškai skaudi, tikroviška ir emocionali ši knyga.
Motinos pienas iš dalies atsakė į mano galvoje kirbėjusį klausimą, kaip iš tiesų atrodė gyvenimas sovietmečiu? Taip taip, žinau, skurdžiuose vienodai apstatytuose butuose, eilėse prie maisto, įvairaus mąsto ir pobūdžio suvaržymų apsupty. Bet kaip iš tiesų jautėsi žmonės, kaip tvarkėsi su savo jausmais, vidiniais išgyvenimais, kokių išgyvenimo strategijų ėmėsi. Norėčiau, kad ir Lietuvoje atsirastų daugiau Motinos pienas versijų – praėjusį laikmetį aštriai ir giliai skrodžiančių kūrinių. Kol dar yra kas mena ir pasakoja.
Motinos pienas ir kiti simboliai
Nepamenu, kada skaičiau kitą tokį sodrų simbolių ir lemties ženklų kupiną tekstą. Nora Ikstena savo tekstu priartėja prie tobulumo ribos. Jame justi savotiškas minimalizmas, taip lyg viskas būtų perfiltruota ir palikti tik svarbiausi fragmentai. Ryškiausias simbolis, žinoma yra motinos pienas, kuris kaip atskiras istorijos dalyvis pasirodo tai veikėjų atsiminimuose, tai sapnuose, o taip pat kinta priklausomai nuo to, kaip rutuliojasi siužetas. Ne veltui sakoma, kad neapykantą sovietmečiui, okupacijos žiaurumus ir skausmą jaučiam ne tik mes, gyvai to neregėję, bet turbūt ir dar kelios kartos po mūsų – kaip kitaip jei ne su motinos pienu mes paveldime šiuos stiprius jausmus.
„Mes ėjom tylėdamos, kaip mūsų gyvenime buvo įprasta. Ir šis ėjimas nuslydo į laiko pradžią, ir viskas vyko, kaip kartą jau buvo vykę.“
Kitas, turbūt nepamirštamas simbolis yra žiurkėno istorija, kurios ištrauka ne veltui pateikta knygos įžangoje. Žiurkėno istorijoje atsiskleidžia ir nemaža dalis viso kūrinio esmės – kartais pasaulis yra toks, kad jautiesi kaltas į pasaulį paleidęs vaikus, pasmerkęs juos nelaisvės kančiai. Knyga taip stipriai ir giliai demonstruoja, koks šleikštuliu atskiestas skausmas buvo gyventi išverstakailystės laikais, kai priemonių ir būdų priešintis paprasčiausiai nebuvo. Iki tol kol buvo pasiektas ilgai lauktas lūžio taškas.
Trys moterys
Močiutė (knygoje, beje, vadinama motinos mama kažkodėl), motina, dukra. Šios trijulės susietos artimiausiais giminystės ryšiais kardinalūs skirtumai ir psichologijos ypatumai buvo ne ką mažiau įdomūs nei laisvės ir suvaržymų tema. Kodėl viena galėjo prisitaikyti, o kita ne? Kodėl viena, auginta prieraišiai, galiausiai praranda ryšį su gimdytoja? O kita, toli nuo jautraus ir artimo modelio, tuos pozityvius jausmus išsaugo. Psichologijos mėgėjai čia tikrai turės kur pasikapstyti.
Nors knygoje paeiliui istoriją pasakoja tik mama ir dukra, plačiam vaizdui susidaryti to užtenka. Autorė parodo ne tik kaip skausmingai mamos veiksmai ar neveiksmai nusėda vaiko sieloje, bet ir tai, kas dedasi gimdytojos mintyse. Pamatome, kad ji taip elgiasi ne todėl, kad būtų pernelyg kvaila ar neempatiška įvertinti savo poelgių efektą, o todėl, kad suluošintoje sieloje, tiesiog nėra jėgų ir kitų resursų elgtis kitaip. Galima nesunkiai numatyti, kad motina skendėjo depresijoje, kuomet šis žodžio dar nebuvo. Ir man čia buvo ne vienos moters, o visos kartos paveikslas – sulaužytos ir sugniuždytos, atrodo nebetinkamos ir tą skausmingai suvokiančios, gyventi kitokiomis sąlygomis.
„Apie motiną, kuri gyveno kaimo užkampyje, nes nenorėjo gyventi dviejų gyvenimų, nenorėjo nei to vieno, kuriame ji jautėsi tokia pat paniekinta kaip anksčiau Latvija.“
Kodėl skaityti? Jei jums kyla klausimas, kaip iš tiesų atrodė gyvenimas sovietmečiu ir kokia buvo išlikimo bei prisitaikymo kaina. Jei mėgstate tėvų vaikų santykių temą, bei pasikapstyti psichologinėse problemomis. Nebeišsitekau paminėti ažvalgoje, bet ta vieta, kai motina atranda Gyvulių ūkio ištraukas yra verta milijonų. Man tai neabejotinai buvo viena geriausių kada nors skaitytų knygų.
Kodėl neskaityti? Dėl tamsos ir niūrumo. Atidėkite skaitymą, jei šiuo metu istorijos be šviesos tunelio gale nesinori. Ir dar – autorė turbūt tyčia praleido vieną svarbų istorijos momentą, bet aš vis tiek šiek tiek pykstu, nes iki pat knygos galo laukiau paaiškinimo.
