Šiek tiek šabloniška, bet graži istorija
Matt Haig yra labai gerai žinomas autorius Didžiojoje Britanijoje ir tai jau 12-toji jo knyga. Jums galbūt jau teko skaityti Radliai – kitą jo knygą suaugusiems (rašo ir vaikams) išverstą į lietuvių kalbą. Man, tuo tarpu ši autoriaus knyga pirmoji. Ant knygos nugarėlės parašyta, kad didžioji dalis rašytojo kūrinių virsta filmais ir dabar suprantu kodėl. Knyga parašyta tarsi pagal tipinę Holivudo filmo formulę – mezgasi veiksmas, įtampa auga, pasiekia kulminaciją ir po to ateina laiminga pabaiga. Man, kaip žmogui mėgstančiam originalesnius scenarijus, tai pasirodė kaip trūkumas, bet knygos grožis šį mažytį nusivylimą tikrai atsveria.
Kaip sustabdyti laiką protagonistas Tomas yra senas – gimęs dar XVI a. Išgirdus tai peršasi mintis, kad jis nemirtingas, tačiau taip nėra. Jis sensta, tačiau labai lėtai – maždaug 15 kartų lėčiau nei eiliniai pasaulio žmonės. Knygoje jį sutinkame po daugelio metų grįžusi į Londoną. Čia jis įsidarbina istorijos mokytoju ir mintimis nuolat nuklysta į skirtingų pasaulio vietų ir laikotarpių atsiminimus, kartu pasiimdamas ir skaitytoją. Iš jo atminties nuotrupų palengva dėliojasi šimtmečius nepamiršta meilės istorija, kartu dabartyje palengva mezgasi ir nauja. Visgi, kad nebūtų per saldu, reikalus gadina antagonistas, tokių žmonių kaip jis (taip, jų šios knygos piešiamame pasaulyje ne vienas) organizacijos vadovas. Žmogus, norintis viską kontroliuoti ir dėl saugumo iliuzijos neleidžiantis Tomui nei ilgiau apsistoti vienoje vietoje, nei megzti pilnaverčių ryšių su kitais žmonėmis. Taigi, trukdantis jam iš tiesų gyventi.
Gyvos istorijos žavesys
Kaip sustabdyti laiką savo nuotaika man priminė Vudžio Aleno Vidurnaktį Paryžiuje. Turiu omenyje bohemišką atmosferą ir lengvai atgyjančias istorines asmenybes. Šioje knygoje jų spektras išties platus. Sužinosite koks galėtų būti jausmas dalyvauti Šekspyro kuriamuose spektakliuose, plaukti kapitono Kuko laivu ar išgerti stiklą prie baro kartu su pačiu Skotu Fitzgeraldu. Tiesa į istorinį kontekstą čia per daug nesigilinama, tačiau nedidelių užuominų gausu: Anglijos valdovų vardai, Italijos diktatorius, Ispanijos pilietinis karas, pasauliniai XX a. karai. Daug dėmesio knygoje skiriama Londonui ir jo per amžius besitęsusiai smarvei aprašyti.
Istorija šioje knygoje nėra tokia gyva, kaip tarkim Silva Rerum. Kaip sustabdyti laiką nesistengiama jos atgaivinti, o greičiau perteikti žinutę, jog istorija nuolat kartojasi. Tuo tarpu, eiliniai žmonės gyvena per trumpai, kad galiausiai tai įsisavintų ir iš jos pasimokytų. Tiesa, vienas dalykas šioje knygoje yra tikrai gyvas. Tai pagrindinio veikėjo meilė muzikai ir pianino skambesys XX. a. pirmos pusės baruose. Jei mylite muziką, ši knyga jums bus malonus siurprizas.
Nuovargis
Man patiko, kad šioje knygoje ilgas gyvenimas ir kelionė per istoriją nėra romantizuojama. Greičiau pateikiama kaip ištisinis nuovargis ir begaliniai pasikartojimai. Sakyčiau labai aktuali tema ir puiki proga pamąstyti žmonijai stovint ant pailginto gyvenimo, genų inžinerijos ir kitų revoliuciją sukeliančių mokslinių atradimų slenksčio. Ar iš tiesų ilgesnis gyvenimas duoda kažką naujo ir nepatirto? Ar tai tebūtų per ilgai užsitęsęs filmas, kuomet iš pagrindinio aktoriaus galiausiai tatum pavargusiu žiūrovu? Ar tam kas svarbiausia patirti reikia daug laiko? Ar užtenka tik akimirkos? Tiek ir dar daugiau klausimų kelia Kaip sustabdyti laiką ir manau, kiekvienam iš mūsų naudinga apie tai pamąstyti.
Meilė
Visgi istorinės detalės ir laiko tėkmės vertinimas šioje knygoje yra tik malonus fonas. Fonas tam, kad išryškėtų pagrindinė ir labai romantiška šios knygos tema – meilė moteriai ar vyrui, vaikams ar draugams yra gyvenimo variklis ir visai nesvarbu kiek iš tiesų jis tęsiasi kol mylime. Ši knyga apie tai, kaip galima mylėti per amžius, kaip vaikai keičia mūsų gyvenimus ir apie tai, kaip gerai turėti gerų draugų, kurie net praėjus keliems šimtams metų padeda atsirinkti tikrąsias vertybes.
Kodėl skaityti? Jei esate romantikas, istorijos ir muzikos mėgėjas. Tuomet jums neabejotinai patiks šis romanas, kuris yra apie meilę, gyvuojančią per amžius bei apie laiką, kurio perteklius gali būti ne tik dovana, bet ir prakeiksmas. Rašydama šios knygos apžvalgą labai norėjosi cituoti autorių, nors dažniausiai to vengiu. O tai manyčiau geras dalykas. Patiks, jei svajojate pratęsti gyvenimą ir jums kyla klausimas, ką reikštų gyventi kelis šimtmečius.
Kodėl neskaityti? Nes tai nėra nei gyvenimą keičianti, nei labai įspūdinga knyga. Tai pagal visuomet pasiteisinantį šabloną sukurta graži istorija.
