Trumpai apie siužetą
Džiugi žinia paaiškėja vos atvertus knygą – Uršulės planas buvo įgyvendintas su kaupu ir Norvaišų giminė ne tik neišnyko, bet dar ir sukerojo – antrosios dalies herojus, paskutinysis Norvaiša susilaukė net penkių sūnų. Petras Antanas, pats vyriausias ir yra Silva Rerum III herojus. Kitiems sūnums knygoje dėmesio skiriama minimaliai, šiek tiek daugiau gal tik vienintelei seseriai Teofilei, kurią greičiausiai pamenate iš antrosios knygos. Petras Antanas, bent man, iš pirmo žvilgsnio nepasirodė labai patrauklus personažas – viską šaltai apskaičiuojantis, praktiškas, pragmatiškas ir gana siauro požiūrio žmogus – laimei knygos eigoje susidūrus su tam tikrais įvykiais (chercher la femme) atsiskleidžia daugiau jo asmenybės spalvų. Taigi, daugiau nei Petro Antano broliams ir kitiems Norvaišoms šioje knygoje skiriama Radviloms. Knygoje daug autentiškų Radvilų giminės istorijos detalių, kurios stebina savo originalumu.
Tikroji knygos žvaigždė
Nors istoriją matome Petro Antano akimis – trečiosios Silva Rerum žvaigždė neabejotinai yra Martynas Mikalojus Radvila. Tai švelniai tariant spalvinga asmenybė – turintis lengvų psichinių sutrikimų, įkalinęs savo paties žmoną, savo dvare įkūręs haremą, užsiimantis Kabalos (ir bendrai judaizmo) studijomis ir keistais moksliniais eksperimentais. Paaiškėjus, kad jo keistenybės gali būti panaudotos, kaip pretekstas Radviloms nuversti, Mykolas Kazimieras “Žuvelė” susirūpina giminės saugumu ir pasiekia, kad brolis būtų paskelbtas psichiškai neįgaliu, todėl prarastų visas teises ir taptų giminės globotiniu. Petro Antano Norvaišos vizitai ir diskusijos su Martynu Mikalojumi tiek prieš jo įkalinimą tiek po jo, neabejotinai geriausia knygos dalis.
Meilė, teatras ir religija
Meilė – neatsiejama ir beveik esminė visų Silvų dalis. Štai minėtasis Petras Norvaiša smarkiai keičiasi aistringai ir tarsi netyčia pamilęs Balbetę, vieną iš daugelio Martyno Mikalojaus meilužių. Jo racionalumas ir deklaruojamos krikščioniškos vertybės gana greitai išgaruoja. Pridėkime mistišką jo pažintį su žydo Gordono palikuonio dukra ir pokalbius su įkalintu kunigaikščiu ir šis veikėjas visai ne toks kokį matome pradžioje. Galiausiai ima atrodyti, kad už visų įvykių Silvoje slypi meilė: Martyno Mikalojaus keistas elgesys lengvai gali būti susietas su ilgesiu jį palikusiai motinai ir tragiškai pasibaigusia meile pirmajai žmonai. Teofilės ankstyvame amžiuje išgyventa meilės istorija ir prarastas kūdikis taip pat nulėmė tolimesnį jos likimą.
Kitas svarbus elementas – teatras. Nors jį tiesiogiai sutinkame ir Mykolo Kazimiero “Žuvelės” dvare, nemokšiškai režisuojamą jo žavingos žmonos, tačiau kalbu apie kitą, gyvenimo teatrą. Veikėjų lūpomis dažnai išsprūsta XVIII a. vidurio epochos apibūdinimas kaip tuščios ir orientuotos tik į formą, bet ne turinį, netikroms, tik deklaruojamoms vertybėms ir beprasmei pompastikai. Pridėjus to laikmečio politines realijas: bajorų rietenas, papirkinėjimus ir palengva link žlugimo judančią valstybę gauname nekokią to meto realybę.
Petras Antanas veikiau bjaurėjosi laikais, kuriais likimas lėmė jam gyventi…; bjaurėjosi gyvenimu, kuris dabar buvo aprašomas vien skaičiais, o ne žodžiais: matuojamas vien pelnu, pajamom, pinigais, pareigom, žemės plotais, šlykštėjosi tuo iš seimų ir seimelių raštų, skundų, asesorijų, peticijų ir rezoliucijų suramstytu kortų nameliu, pavadintu valstybe; … jam dabar pasibjaurėjimą kėlė ne atskiri žmonės, o pati žmogiškoji substancija, tos sieliūkštės, it gyvasis sidabras keičiančios formą ir pažiūras, ant supuvusios dabarties dvėselienos knibždančios ėdrios, iš godumo sprogstančios lervos”.
Dar viena ryški tema Silva Rerum III – religija. Nieko keisto, juk tuo metu tai buvo neatsiejama kiekvieno europiečio gyvenimo dalis. Tačiau šioje dalyje išryškinamas perdėtas krikščioniškas fanatizmas, geriausiai atsiskleidžiantis Petro Antano žmonos vaidmenyje. Labai įdomūs Martyno Mikalojaus samprotavimai išplaukiantys iš Kabalos studijų – apie amžinąjį gyvenimą, sielos nemirtingumą ir reinkarnaciją. Tiems laikams atviras tokių idėjų skleidimas prilygo beprotybė ir per daug išsilavinusiam kunigaikščiui baigėsi ne kaip. Įdomus fragmentas susijęs su Jonu Florijonu, dar vienu ekscentrišku Radvila. Nors teisiškai Martynas Mikalojus buvo pastarojo globoje, įvairiomis manipuliacijomis įkalino Joną Florijoną jo paties “proto kalėjime”. Ir iš tiesų autorė siekia, kad susimastytume, kas yra tikrieji kaliniai ir bepročiai, Martynas Mikalojus ar likusieji.
Link istorijos pabaigos
Man asmeniškai pritrūko kažkokios papildomos reikšmės nuolatos knygoje akcentuojamiems ir iš kartos į kartą keliaujantiems auksiniams Norvaišų laikrodžiams. Sunku net suskaičiuoti kiek kartų pagrindinis veikėjas šioje knygoje kartoja ant jų išgraviruota lotynišką sentenciją “tylėjimas yra auksas”. Trečiosios Silva Rerum gale paaiškėja, kad laikrodžiai iškeliauja į dviejų Petro Antano sūnų ir itin talentingo, pas jėzuitus mokytis išsiųsto sūnėno rankas. Galima tikėtis, kad ketvirtoji knyga suksis apie šiuos veikėjus. Bet kuriuo atveju nekantrauju imtis ketvirtosios knygos, nes visos iki jos – grynas skaitymo malonumas.
Kodėl skaityti ar neskaityti? Kvailas klausimas, nes jei skaitėte pirmąsias dvi, tikrai neatsispirsite pagundai perskaityti ir šitą.
