Subtilumo meistras smogia dar sykį. Šį kartą tai istorija apie santykius, atleidimą, meną nugyventi kartu ilgus metus. Tačiau visa tai tik vienas iš daugybės sluoksnių. Palaidotas milžinas kartu yra apie istorinę atmintį, konfliktų ciklą, susitaikymą. Skaičiau apie Angliją ir karaliaus Arturo laikus, tačiau kartu galvojau ir apie Ruandą ar Bosnijoją ir Hercegoviną ar kitas dar neseniai masines žudynes ir tautinę nesantaiką patyrusias šalis bei tai, kaip visiems su tuo galiausiai reikia gyventi. Užmiršti, susitaikyti, atleisti, keršyti?
Turbūt daugeliui smalsu – kaip Palaidotas milžinas atrodo kitų rašytojo kūrinių kontekste. Na, galiu pasakyti, kad jis ir kitoks, o tuo pačiu ir panašus į pirmtakus. Pirmu žvilgsniu atrodo, kad tai kažkas kardinaliai kito – fantastiško ir magiško. Ir tik vėliau, palengva ima lįsti temos, braižas ir veikėjų dialogai, kuomet jau negali supainioti – čia rašo K. Ishiguro. Jo arkliukas – atminties tema, šį kartą užgulta magiškos užmaršties miglos ir yra visai visai kitokia. Nežinau kodėl, bet norisi lyginti su Meistras ir Margarita. Žinau, kad knyga buvo įspūdinga, joje slypi daugybė simbolių ir prasmių. Ne viską supratau, todėl verta skaityti dar ne kartą.
Meilė
„Pažadėk visuomet širdyje išsaugoti tai, ką šiuo metu man jauti, nesvarbu ką išvysi, kai miglos nebeliks.“
Pagrindiniai veikėjai yra senukų pora. Kaip mėgsta Kazuo Ishiguro – dėlioja jų gyvenimą iš pabertų kasdienybės fragmentų, nesenų atsiminimų. Gyvena jie senovės Anglijoje, gamtos ritmu alsuojančioje bendruomenėje. Būtent per jų ryšį ir bendravimą autorius rutulioja santykių temą ir tai, koks vaidmuo čia tenka užmarščiai. Sunku ką nors pasakyti, neatskleidus siužeto, bet tai turbūt buvo vienas gražiausių dalykų, kada nors skaitytų apie santykius. Jei glaustai – šioje magiškoje pasakoje autorius taip jautriai ir subtiliai papasakojo kaip svarbu atleisti – tai bene esminė ir svarbiausia ilgo gyvenimo drauge sąlyga.
„…tarp mūsų neįvyko nieko, bet kartu įvyko viskas.“
Karas
Kitas visai netikėtas knygos sluoksnis buvo riteriai, žmogėdros ir slibinai. Kitaip tariant magiški elementai, kurių absoliučiai iš Kazuo Ishiguro nesitikėjau. Iš pradžių rodėsi, kad tai tarsi dekoracijos, neturinčios kažkokios esminės reikšmės. Bet šis pirminis įspūdis buvo klaida. Palaidotas milžinas per gerai pažįstamus simbolius nagrinėja konfliktų temą, susipriešinimo beprasmybę, absurdą ir sunkų darbą po viso to užmiršti. Įsivaizduoju, kad šis kūrinys turėtų būti ypatingas britams, kurių istorijos fragmentus autorius taip magiškai supynė su garbės ir riteriškumo idealais bei prasmėmis.
Kodėl skaityti? Man atrodo labai tinkama šventėms ar norint atsiriboti nuo pasiutusio pasaulio – graži kalba, paslėptos prasmės, prasminga pagrindinė žinutė apie atleidimą ir susitaikymą.
Kodėl neskaityti? Jau turbūt girdėjote, kad Kazuo Ishiguro yra lėtosios literatūros atstovas, bet šį kartą kūrinys gali būti per lėtas net ir pasišventusiems žanro gerbėjams.
