Į lietuvių kalbą išverstos dvi Kazuo Ishiguro knygos. Kol Neleisk man išeiti vis dar mano to read sąraše, Dienos likučiai jau perskaityti su didžiausiu malonumu. Galiu drąsiai teigti, kad man tai viena geriausių skaitytų knygų. Peršasi išvada – skaityk nobelio premijos laureatų darbus ir nenusivilsi.
Subtilumas
Jei reikėtų knygą apibūdinti vienu žodžiu, tai neabejotinai būtų subtilumas. Prie visų svarbiausių dalykų šioje knygoje žodžiais “prisiliečiama” labai lengvai, o visa kita skaitytojas turi apmąstyti ir suprasti pats.
Šios subtilios istorijos pasakotojas yra anglų vyresnysis liokajus, savo karjeros viršūnę pasiekęs pasibaigus I pasauliniam karui. Pono Stivenso tarnybos vieta yra, kaip jis pats pavadintų, “garbinguose namuose”, kuriuose kadaise galėjai tarsi prisiliesti prie istorijos – rūmuose, kuriuose sukiojosi diplomatai, politikai, sprendimų priėmėjai ir visa aukštuomenė.
Tačiau laikas eina ir pasaulis keičiasi. Kadaise klestėjusių namų didybė lieka praeityje. Gausybę tarnų šiuose namuose pakeičia vos keturi, kuomet juos į savo nuosavybę perima naujasis amerikietis šeimininkas. Šis prieš trumpam išvykdamas į tėvynę pasiūlo ponui Stivensui pasiimti automobilį ir pakeliauti po šalį. Šis šiek tiek apsvarstęs ir prisiminęs neseniai gauto buvusios darbuotojos panelės Kenton laiško turinį, pats sau netikėtai pasiūlymą priima ir leidžiasi į kelionę.
Kelionė į save
Pono Stivenso išvykos metu įveikti kilometrai ir aplankytos vietos pasitraukia į antrą planą, o gal ir dar toliau. Svarbiausia čia pagrindinio veikėjo kelionė į save ir pasinėrimas į atminties klodus. Ir čia jau prasideda rašytojo meistrystės demonstravimas.
Dienos likučiai narplioja tai, ką su mumis daro atmintis. Kaip kartais visai atsitiktiniai ir rodos nereikšmingi momentai iki detalių užstringa mūsų galvoje – šviesos blyksnis krentantis pro langą, sklindantys kvapai ir pašnekovo judesiai. Galiausiai imi suprasti, kad šie momentai ne tokie ir nereikšmingi kaip gali pasirodyti – iš minčių, kurios tuo metu kyla, priimtų sprendimų ir ištartų žodžių susidaro mūsų gyvenimo mozaika, nulemianti koks mūsų gyvenimas bus “dienos gale”.
Šiuolaikinė klasika
Jei ne kažkada peržiūrėtas Dountono abatijos serialas, įtariu, kad sunkiai būčiau supratusi didžiąją dalį knygoje pateiktų detalių, susijusių su tarnų gyvenimu ir vyresniojo liokajaus pareigomis. Ponas Stivensas savo apmąstymuose nemažai dėmesio skiria būtent svarstydamas apie šioms pareigoms atlikti reikalingas savybes, ypatingai apie žmogaus orumą. Įdomūs pamąstymai apie tai, kaip žmoguje tuomet turėjo derėti tarnui priderantis nuolankumas ir tam tikras išdidumas, kas iš tiesų yra “garbingi namai” ir jų šeimininkas, kuriam verta paskirti savo karjerą ir gyvenimą.
Taip jau sutapo, kad tuo pačiu metu su Dienos likučiais skaičiau ir Jane Austin romaną, su kuria Kazuo Ishiguro neretai lyginamas. Ir iš tiesų radau nemažai paralelių: kalbos manieroje, pasakojimo stiliuje ir subtiliai ironiškame britiškame humore. Iš tiesų, daug stebėtis nėra ko, abu kūriniai vaizduoja britų aukštuomenės gyvenimą ir atkartoja jos elegantišką ir išdailintą kalbėjimo stilių. Keista tik tai, kad Dienos likučiai sukurti šiame amžiuje, o visa savo esybe labai primena klasikinį kūrinį.
Kodėl skaityti? Nes tai nepaprasto grožio istorija apie žmogiškąsias vertybes, pareigos jausmą, netgi meilę. Iš tiesų nemanau, kad mano aprašymas atskleidžia reikšmingą šio kūrinio magijos dalį – apie tokius sunkiai apčiuopiamus dalykus kalbėti sunku. Laimei, labiau nei mano paraginimas, šią knygą skaityti jus turėtų įtikinti svarbiausias literatūros apdovanojimas.
Kodėl neskaityti? Jei jums nepatinka lėtos knygos, kurių prasme “išskaityti” reikia pačiam. Taip pat jei jūs alergiški Dountono abatijai, britiškoms mandagybėms ir subtilumui.
