Ši knyga, sakyčiau, turėtų būti tokia pati privaloma literatūra kaip žymioji 1984. Jei pastaroji yra komunizmo kritika, Rūstybės kekės skaudžiai kerta kapitalizmui JAV. Tačiau šis kūrinys yra įdomus ir vertingas ne tik dėl socialinės kritikos, bet ir keliamų klausimų žmogiškumo ir teisingumo temomis.
Rūstybės kekės buvo labai skaudi, kartais beviltiška, slegianti knyga, tačiau papasakojusi kažką daugiau nei tik siužetas, ar knygoje aprašomas konkretus laikotarpis ir žmonėms nutikę įvykiai. Tai tikrų tikriausia klasika.
Taip pat knyga man labai gražiai susisiejo su neseniai matytu filmu Nomadland. Šis, nors ir žymiai švelnesne forma, tačiau byloja apie kažką panašaus – žmones, turėjusius palikti namus, klajojančius, dirbančius trumpalaikius darbus, kurie apmokami tik tiek, kad padėtų patenkinti tik pagrindinius poreikius. Turbūt ne veltui filmas susižėrė tiek daug apdovanojimų, galbūt suvirpino žmonių širdis ir palietė kažką labai giliai amerikietiško, tačiau suprantamo visam pasauliui. Kaip ir Rūstybės kekės.
„Žmonių sielas pripildo rūstybės kekės: jos sunksta, sirpsta ir duos gausų derlių.“
Skurdas ir Didžioji depresija
Ši knyga parašyta remiantis tikra patirtimi, kuomet John Steinbeck dirbo žurnalistu ir parašė straipsnių seriją apie amerikiečius migrantus turėjusius palikti savo sausros nustekentus ūkius ir skurdžiais jų stovyklas Kalifornijoje. Tai suvokus knyga darosi dar stipresnė ir paveikesnė. Po pasirodymo 1939 m. kūrinys sulaukė labai daug kritikos, buvo laikytas komunizmo propaganda, kaltintas visuomenės priešinimu.
Reikia sutikti, tam laikmečiui knyga labai drąsi. Tačiau kokia universali ir nepavaldi laikui. Skaitant ją XXI a. supranti, kad pasaulio problemos keičia veidą, bet ne esmę. Turtinė nelygybė vis dar tokia pati skaudi, nors žemiausiose pakopose likę daugiau nemiršta iš bado. Tačiau vargingiqusiems žmonėms vis dar lygiai taip pat sunku kažką gyvenime keisti, o Rūstybės kekėse puikiai aprašyti skurdo spąstai ir neviltis vis dar aktualūs.
Gal viskas yra viena
Knygos personažai yra viena geresnio gyvenimo ieškoti išvykusi gausi šeima ir kartu keliaujantis pamokslininkas. Nors jų lūpomis byloja, regis, paprasta gyvenimo išmintis, prie jų norisi sugrįžti vėl ir vėl. Protagonistas Tomas (532 p.) išmintingai pastebi, kad galbūt „žmogus neturi nuosavos dūšios, tik vienos didelės gabalėlį… o tada…“ Tuomet ne taip svarbu, kas tau nutiks, svarbiau už kokias vertybes ir tiesas kovoji.
Neabejoju, kad knyga galėjo labai stipriai užkliūti ir itin religingiems žmonėms, kadangi pamokslininko lūpomis čia byloja abejonės ir kritika krikščionybės dogmoms.
„Rudos akys atrodė patyrusios visas įmanomas tragedijas ir skausmu bei kančiomis tarsi laiptais įkopusios į ramybę ir antžmogišką supratimą.“
Taip pat noriu pabrėžti, kad esu visiškai sužavėta rašytojo talento. Tai kaip jis kuria personažus ir iš tokios skaudžios temos sugeba padaryti kūrinį, kurio puslapių tiesiog negali nustoti versti, yra įspūdinga. Man labai patiko kas du tris skyrius įsiterpiančios apybraižos, kuriose neaišku nei kas yra veikėjai nei pasakotojas. Tai tokie kolektyvinės pasąmonės balsai, tiesiog nepakeičiami bendros atmosferos kūrimui.
Kodėl skaityti? Tai yra tiesiog įspūdingas literatūros kūrinys, vertas kiekvieno skaitančio dėmesio. Knyga turėtų būti svarbi visiems, kurie domisi politika, sociologija ir humanizmo principais.
Kodėl neskaityti? Neprisimenu, kada taip ilgai delsiau bandydama sugalvoti, ką įrašyti čia. Galbūt knyga kažkam pasirodys per daug ištęsta, vietomis pernelyg idealizuojanti ar dramatizuojanti įvykius.
