Kad vaikai būna dramatiški rodos net paprasčiausiuose situacijose pradedu labai aiškiai suvokti pradėjus lankytis žaidimų aikštelėse. Ne kartą stebėjau mamas, kurios kaip kantrybės įsikūnijimai bando spręsti supynių pasidalijimo, brolių ir sesių stumdymo bei smėlio valgymo problemas. Tuomet susimąsčiau, kad net neįsivaizduoju kaip pati elgčiausi jų vietoje. Perskaičius Auklėjimas be dramų viskas tapo gerokai aiškiau. Nors knyga, nežada, kad vaikai nustos kelti dramas, tačiau išmoko tėvams į jas nesivelti. Taip pat suteikia galimybę reaguoti taip, kad kiekvienas dramatiškas epizodas būtų ne tik galimybė kažko naujo išmokyti vaikus, bet ir puiki proga prisidėti prie sėkmingo jų smegenų vystymosi.
Kaip veikia smegenys
Dalis auklėjimo principų, pateiktų šioje knygoje man jau buvo girdėti kitur. Pati filosofija – demokratiškas auklėjimas, pagarba vaiko jausmams, pastangos ne bausti, o skatinti bendradarbiauti, man priminė tai, ką skaičiau knygoje Kaip kalbėti su vaikais. Tačiau knyga Auklėjimas be dramų išskirtinė tuo, kad čia daug dėmesio skiriama paaiškinimams kaip veikia ir keičiasi vaiko smegenys. Iš esmės knygoje pateikta teorija grindžiama atradimu, kad smegenys yra plastiškos. Taigi, keičiasi ne tik su laiku, bet ir atsižvelgiant į vaikų patiriamas situacijas ir tėvų taikomus auklėjimo metodus.
Kuomet vaikus užplūsta stiprios emocijos aktyvuojasi jų smegenų dalis atsakinga už išlikimą. Tai vadinamosios “reptilijos smegenys”, leidžiančios patirti stiprius jausmus, bet nesuteikia įrankių jas kontroliuoti. Už susitvardymą, empatiją ir apgalvotą atsaką atsakinga kita smegenų dalis, knygoje vadinama “viršutiniu aukštu”. Tai smegenų žievė, kuri kūdikiui gimus dar yra neišsivysčiusi, o jos raidai reikia laiko. Ir štai čia, pasirodo, tėvų indėlis yra esminis. Tinkamai sureagavus į vaiko patiriamas stiprias emocijas, galima jas aktyvinti ir taip padėti formuotis emociniam intelektui ir apskritai ugdyti jo moralinį kompasą, kuris paklos pamatus vaiko asmenybei ateityje.
Užmegzti ryšį ir nukreipti
Šie žodžiai tarsi mantra kartojasi mano galvoje perskaičius Auklėjimas be dramų. Šis principas knygoje minimas begalę kartų ir visas turinys iš esmės skirtas paaiškinti tėvams kaip tinkamai užmegzti ryšį su vaiku jam supykus ar nuliūdus ir kaip po to nukreipti jo elgesį tinkama linkme.
Mane sužavėjo knygos dalis apie vaikų jausmus ir prieš akis tarsi atsivėrė kažkokia svarbi tiesa apie tėvystę ir tėvų misiją apskritai. Vaikas su tėvais turi jaustis tarsi ramybės uoste, t.y. vietoje, kur jis bus priimtas toks koks yra, su visomis savo emocijomis, net ir tomis, kurios mums atrodo nemalonios. Taigi, reikėtų pamiršti tokius žodžius kaip “čia nieko tokio”, “nurimk” ir pan. Verčiau reikėtų su vaikais išbūti sunkias akimirkas, o slopinančius žodžius pakeisti palaikančiais ir skatinančiais išsipasakoti: “aš suprantu kad pyksti”, “normalu, kad liūdi”, “tau sunku palaukti” ir kitais. Kai vaikas demonstruoja stiprius jausmus, jo nereikėtų išsiųsti pabūti vieno ar kitaip bausti. Vertėtų padėti nusiraminti ir leisti suprasti, kad mylime juos visokius ir tik po to inicijuoti pokalbį ir brėžti elgesio ribas.
Praktiški patarimai
Aš manau, kad šioje knygoje tikrai daug naudingų ir praktiškų patarimų. Pavyzdžiui, vaiką lengviau nuraminsite jei jį liesite ir žiūrėsite iš apačios. Čia autoriams dalinantis išmintimi pasitarnauja ne tik jų asmeninė tėvystės patirtis, bet ir gilus smegenų veikimo principų išmanymas. Taip pat siūloma visuomet galvoti kodėl vaikas elgiasi netinkamai, ko tam tikroje situacijoje galiu jį išmokyti ir kaip geriausiai tai būtų galima padaryti. Šią dalį ateityje planuoju pasikabinti gerai matomoje vietoje.
Knygoje taip pat siūloma mokėti išlaukti ir pradėti pokalbį dėl netinkamo elgesio tik kai vaikas pasirengęs klausytis, o jo “reptilijos smegenys” ramios. Tėvai kviečiami brėžti aiškias taisykles, bet nebūti sustabarėję, o greičiau lankstūs jų atžvilgiu. Pokalbis turi būti kuo glaustesnis, pozityvesnis ir skatinti empatiją kitų atžvilgiu. Iš esmės perskaičius šią knygą atrodo visiškai aišku kaip auklėti vaikus. Tai netgi atrodo smagus iššūkis ir puiki proga tobulėti ne tik vaikams, bet ir patiems tėvams. Jau vien už tai knygai būtų galima dėti didelį pliusą – kas paneigs, kad pozityvus nusiteikimas ir entuziazmas tėvystėje yra didžiulis privalumas.
Kodėl skaityti?
Jei turite vaikų ir savo šeimoje norite mažiau dramų. Skaitykite, nes ši knyga jus įkvėps būti gerais tėvais ir pateiks lengvai pritaikomų patarimų kaip tokiais tapti. Pabrėžčiau, kad šioje knygoje geri tėvai yra ne tie kurių vaikai visuomet paklusnūs, o tie, kurie į didžiąją dalį netinkamo elgesio fragmentų ir emocinių protrūkių reaguoja su meile ir siekiu savo vaikui suteikti vertingų gyvenimo pamokų ir prisidėti prie sėkmingo jų smegenų vystymosi. Taip pat pabrėžčiau ir į didžiąją dalį, kadangi patys autoriai pripažįsta, kad ir jiems visko pasitaiko ir net retsykiais nesusitvardantys tėvai gali suteikti vertingų pamokų.
Kaip didelį privalumą įvardinčiau knygos gale esančią pagrindinių knygoje aptartų principų santrauką. Skaitant tikrai norėsis konspektuoti, tad nevarkite – autoriai tai padarė už jus. Dar vienas priedas – labiau teorinis auklėjimo filosofijos pristatymas, skirtas žmonėms, kuriems kartais patikite savo vaikus. Jei turėčiau auklę, būtinai duočiau susipažinti.
Kodėl neskaityti?
Nes knygoje nemažai pasikartojimų ir vietomis ji atrodo šiek tiek ištempta. Jei jau skaitėte tų pačių autorių The whole brain child arba Protingas vaikas lietuviškame vertime, taip pat bus nemažai besidubliuojančių vietų.
