Šios knygos siužetas sukasi apie vieną ypatingą, kelių žmonių gyvenimus kardinaliai keičiantį įvykį. Iš pradžių lyg neaišku, kuo susiję mergaitės iš Nigerijos ir moters iš Jungtinės Karalystės pasakojimai. Kita ranka yra tiesiog neįtikėtina istorija, kuria aš, deja, iki galo taip ir nepatikėjau. Įsijausti į pasakojimą man trukdė keisti veikėjų sprendimai ir netolygus knygos tempas.
Labiausiai šioje knygoje man patiko mintis, kad gyvenime patyrus daug siaubo, nuo jo tiesiog nebeįmanoma pabėgti. Ir nors atsidūrus už tūkstančio kilometrų, rodos saugioje žemėje, vidiniai demonai ir persekiotojai visuomet čia pat.
Problemos Nigerijoje
Nigerija yra viena nestabiliausių pasaulio valstybių ir patenka į ratą šalių, kurios apibūdinamos angliškai geriau žinomu terminu failed state. Nuo 2011 m. šalies šiaurėje veikia islamistų džihadistų kovotojų grupuotė Boko Haram, kurios išpuoliai prieš civilius gyventojus nusinešė apie 40 000 gyvybių, o daugiau nei 2 milijonai gyventojų turėjo palikti savo gyvenamąją vietą. Tuo tarpu šalies pietuose nuo 2003 m. vyksta konfliktas tarp vietinių gyventojų (Ogoni genties) ir naftos įmonių atstovų, remiamų šalies vyriausybės. Kita ranka siužetas paliečia būtent pastarąją temą. Deja, apie ją plačiau aš sužinojau ne iš knygos, o iš straipsnių internete. Visgi Kita ranka esu dėkinga už supažindinimą su tema.
Pabėgėlių situacija JK
Knygoje apstu informacijos ne tik apie siaubus gyvenant Nigerijoje, bet ir apie tuos, kurie laukia pasiekus prieglobstį Jungtinėje Karalystėje. Nors situacija greičiausiai panaši ir kitose pabėgėlius sulaikančiose šalyse. Kita ranka atskleidžia situacijos absurdiškumą, kuomet vertinama ne individuali kiekvieno žmogaus situacija, o pagal sąrašą rūšiuojant žmones – kas pabėgo iš oficialiai kariaujančios šalies, o kas iš oficialią saugios. Tarsi taip būtų galima pavadinti, pavyzdžiui, Nigeriją, kurioje karas oficialiai nevyksta.
Knyga apnuogina problemas, apie kurias reikia kalbėti – tai kodėl žmonės bėga, ką su tuo daryti, kaip elgtis su tais kurie atvyko, kiek humaniška juos grąžinti į oficialiai „saugias“ šalis. Ir nors tema tikrai aktuali ir reikšminga, knyga vien dėl to netampa gera.
Dviems balsais
Kita ranka pasakojama dviem balsais, paeiliui keičiant skyrius. Knygoje nemažai įtampos momentų, kurie kurstomi vis užsimenant apie „nutikimą paplūdimyje“, kuris atskleidžiamas maždaug viduryje knygos. Palengva tampa vis aiškiau, kaip susiję dviejų skirtingų pasaulių gyventojų istorijos.
Nejaugi taip būna – skambėjo frazė mano galvoje, nuo pat pirmųjų puslapių, iki pat galo. Ir aš nekalbu apie situaciją Nigerijoje ir gyvenimo sąlygas pabėgėlių centruose. Kad ten labai daug problemų aš net neabejoju. Tačiau, didžioji dalis Kita ranka veikėjų motyvų, sprendimų ir aplinkybių man pasirodė neįtikinamos. Aš nekomentuosiu konkrečių detalių, tačiau galbūt verta paminėti, kad viena pagrindinių veikėjų yra motina ir didžioji dalis aspektų, kurie buvo susiję su 2-4 metų sūnumi buvo gana absurdiški, vertinant iš mano perspektyvos.
Kodėl skaityti? Dėl temos aktualumo, įtampos ir intrigos. Jei jums rūpi pabėgėlių klausimas, norėtumėte išgirsti apie siaubus gyvenant Nigerijoje.
Kodėl neskaityti? Dėl to, kad knyga, mano akimis, nėra labai kokybiškai parašyta ir šiek tiek neišbaigta, palikta nemažai veikėjų logikos spragų.
