Tai knyga, apie kurią girdėjau tiek daug, kad dar prieš atsiversdama pirmąjį puslapį jaučiausi lyg jau būčiau skaičiusi. Miško maudynės yra apie neįprastą gydymo ir sveikatinimo būdą atrastą Japonijoje – sąmoningą buvimą gamtoje, ypač miške. Autorius labai gražiai rašo apie medžių ir žmonių ryšį bei tai, kaip būdami jų apsuptyje pasijaučiame dalimi gamtos, labiau harmoningi, ramūs. 

Gali būti, kad daugelis iš mūsų, lietuvių, turėdami puikius miškus, jau esame instinktyviai atradę tiesas, kurios dėstomos šioje knygoje. Miško maudynės Japonijoje praktikuojamos pakankamai ilgai, kad būtų atlikta apstu mokslinių tyrimų, kurie patvirtintų tai ką jau žinojome – buvimas miške iš tiesų gydo – tiek fizine, tiek psichologine ir emocine prasme. O ši knyga apie tai, kaip iš buvimo gamtoje pasisemti dar daugiau. 

„Keli tyrimai parodė, kad užmezgus ryšį su gamta ateina žinojimas, jog esame dalis kažko didesnio nei mes patys. Pajutus neaprėpiamą visatos platybę, užplūsta dėkingumo jausmas.“

Skaityk literatūrą kaip profesorius mokytis kviečia, žinoma, būtent literatūros srityje išsilavinimą turintis dėstytojas. Tiesa, žiniomis jis dalinasi lengva ir smagią forma. Knyga sudaryta iš trumpučių skyrių, o kiekviename iš jų, savitas kampas ar aspektas, atsižvelgiant į kurį, galime vertinti literatūrą. Į sąrašą pakliūva oras, maistas, religiniai motyvai, ironija, smurtas, antikos mitai ir daugelis kitų temų. 

Perskaičiusi šią knygą lieku su mintimi, kad viskas literatūroje yra svarbu ir nėra aprašoma be reikalo. Visos detalės kažką byloja, susilieja į vientisą, giliau nei pagrindinis siužetas slypinčią, visumą. Skaityti tarp eilučių – daug patirties ir perskaitytų knygų stažo reikalaujantis užsiėmimas. Man, patiko, kad autorius nepamiršo akcentuoti, kad svarbiausia paieškose nepamiršti malonumo. Nesvarbu, ar esi paprastas skaitytojas, ar profesorius. 

Tai nebus knyga, kuri padės išvengti KET skaitymo (kad ir kaip bebūtų gaila). Tiesa sakant čia taisykles rekomenduojama perskaityti bent kelis kartus. 100 patarimų kaip išlaikyti vairavimo egzaminą yra labiau kontekstinė informacija, kurios KET knygelėje nerasite. Tai labai žmogiški, praktiški patarimai parašyti moters, kuri pati turi ilgą mokymo vairuoti patirtį. Smagu, kad čia pilna pavyzdžių iš realaus gyvenimo. Pavyzdžiui, dažnai pasitaikančios būsimų vairuotojų klaidos ar dažniausiai užduodami klausimai. 

Man labai patiko, kad knygoje labai nemažai dėmesio psichologiniam pasiruošimui, kuris, pasirodo, mokantis vairuoti ir ypač siekiant išlaikyti egzaminą yra labai svarbus. Knyga ramina, įkvepia, kad viskas įmanoma. O turbūt svarbiausias čia užfiksuotas patarimas – mėgautis procesu, kad ir kaip neįmanomai tai skambėtų. Mane autorė įtikino, kad verta. 

Na ir įdomiai kartais susiklosto gyvenimas – nuveda keliais, kuriuos net pasitelkus vaizduotę sugalvoti būtų sunku. Ar galėjo Barack’o Obamos tėvas (besivadinantis, beje, taip pat) nujausti, kad savo talento ir atsitiktinumo dėka ištrūkęs iš skurdaus Kenijos kaimelio studijuoti Havajų universitete, ne tik smarkiai pakeis savo paties, bet ir JAV istoriją. Mano tėvo svajonės yra bandymas pažinti šį žmogų ir jo kelią, o kartu ir jauno žmogaus siekis suvokti save: šaknis ir tikslus. 

Barack’o šeimos istorija labai įdomi, gausi sąsajų su skirtingais iš Kenijos kilusių giminaičių likimais, vos sutelpanti į trečdalį jai skirtos knygoje vietos. Kitos dvi dalys skirtos vaikystei ir paauglystei Havajuose bei pirmiesiems bandymams atrasti savo profesinį kelią Čikagoje. Pastaroji man pasirodė pernelyg ištęsta, detalizuojanti ne itin reikšmingas pokalbius ar įvykius. Apskritai šioje knygoje man pritrūko koncentruotumo. Taigi, nors autobiografija dar labiau pagilino šios asmenybės kompleksiškumo suvokimą, dėl formos vertinu labiau vidutiniškai. 

Nors reikėtų pridurti, kad knygoje buvo keletas fragmentų, kuomet pamaniau: turi šis žmogus rašytojo gyslelę. 

„Stebint tas miklias rankas veriant, pjaustant ir pinant, klausantis virš darbastalio derantis kylančio senutės balso, pasaulis akimirką pasirodė visiškai permatomas.“