Kaip auginti vaikus su meile – yra šios knygos prierašas. O jei reikėtų autoriaus atsakymą sutraukti į vieną žodį, tai būtų pagarba. Pabučiuok mane tekstas man pasirodė kaip vienas ilgas terapinio pobūdžio pokalbis. Pagrindinės jo žinutės – viskas yra gerai ir viskas yra paprasta. Tereikia vaikus mylėti ir pasitikėti jais. O taip pat labai svarbu – pasitikėti savo tėviškais instinktais. Jei jums artima prieraišioji tėvystė – nusiraminsite ir sulauksite palaikymo dėl visų savo pasirinkimų.
O jei ne, galvoju, kad vargu ar ši knyga galėtų kažkokieno nuomonę kardinaliai pakeisti – per mažai laiko autorius praleidžia teoriniame lygmenyje ir savo požiūrį dėsto pasitelkdamas beveik tik emocijas.
Pagarba vaikui
Esminė šios knygos žinutė sakyčiau yra tokia – gerbkite vaiką kaip bet kurį kitą asmenį. Autorius labai didelę knygos dalį skiria palyginimams. Ima įprastas tėvų ir vaikų bendravimo situacijas ir pakeičia dalyvius į moterį ar bendradarbį ir klausia? Ar kada nors elgtumetės taip su kitu artimu žmogumi? Autorius labai įtikinamai kviečia atsisakyti bet kokių prievartos elementų, ne tik fizinės, kas jau atrodo elementaru, bet ir subtilesnių negatyvaus elgesio formų, tokių kaip dažnai taikomas spaudimas ir nepagarba elementariam skirtingais vaiko raidos etapais normaliam elgesiui.
Atsigręžti į praeitį
Pabučiuok mane dažnai kviečia žvelgti į tolimą ir netolimą senovę. Aiškina kaip vaikai elgėsi šimtus metų ir tik visai neseniai mes įgijome kitokių lūkesčių jų atžvilgiu. Tėvai dažnai nori, kad genetišai būdingas elgesys imtų ir staiga pasikeistų. Pavyzdžiui, šimtmečius daugiau galimybių išgyventi turėjo kūdikiai, kurie garsiai verkdavo palikti vieni, naktį ar dieną, nes taip sumažėdavo rizika būti paliktiems ir užpultiems laukinių gyvūnų. Ir tik visai neseniai mes nusprendėme, kad kūdikiai turėtų miegoti vieni. Tai neteisingas ir daug problemų visai šeimai keliantis lūkestis – sako autorius.
Vaikai yra geri
Tai yra kita pagrindinė žinutė, kurią savo skaitytojams bando perteikti autorius. Vaikai iš prigimties yra geri ir nori įtikti tėvams. Nereikia jų bausti, spausti į rėmus, gąsdinti. Tiesiog auginti su meile ir pagarba, bei leisti įgimtoms savybėms skleistis. Ir tai yra labai gražu, aš asmeniškai pritariu autoriaus požiūriui. BET, Pabučiuok mane viskas atrodo taip paprasta. Jei būčiau kūdikio mama, manau, niekuo neabejočiau. Dabar, kai jau žinau, kad auginimas su meile, pagarba, be bausmių ir su daug laisvės iš tiesų toli gražu nėra pats lengviausias kelias ir kartais tikrai pasimeti, imi abejoti, ieškai praktinių patarimų. Tai šioje vietoje autoriaus visa ko patekimas tik iš rožinės perspektyvos jau atrodė šiek tiek įtartinas ir klaidinantis.
Kodėl skaityti? Jei jums artima prieraišioji tėvystė ir kartais natūraliai dvejojate dėl savo pasirinkimų – visuomenės ir artimųjų nuomonė juk ne dažnai yra labai skatinantis šiuo atžvilgiu. Pabučiuok mane nuramins ir patvirtins – jūs esate gerame kelyje, tiesiog mylėkite, gerbkite ir stenkitės suprasti savo vaiką ir viska bus gerai.
Kodėl neskaityti? Sakyčiau autorius per daug idealizuoja prieraišiosios tėvystės kelią, visišką nekalbėdamas apie galimus sunkumus ir problemų sprendimo būdus. Knygoje mano akimis per daug dėmesio blogiems auklėjimo pavyzdžiams ir priešingos nei autoriaus nuomonės istorinių pavyzdžių nagrinėjimui.
