Dabar aš žinau, kaip jaučiasi vidutinės amžiaus krizės ir depresijos kamuojamas europietis, pasiturintis vyras. Atrodo, kad žinau taip gerai, kad net skauda ir šiek tiek norisi atskaityti viską, ką patyriau. Serotoninas, be abejonės, yra meistriškai parašyta knyga. Tai sukrečiančiai tikroviškas, ironiškas, vietomis šmaikštus, juodojo humoro kupinas kūrinys. Tik kažkodėl ranka nekyla sakyti, kad man labai patiko ar buvo malonu skaityti. Nors ir negalėjau nuo knygos atsiplėšti, buvau prikaustyta ir pasibaisėjusi. Perskaičius knygą dar ilgai atrodė, kad viskas gyvenime yra beprasmiška ir sunkoka iš tos būklės buvo išeiti.
Serotoninas yra viena tų knygų, kurią nedrąsu rekomenduoti. Panašiai kaip Mažas gyvenimas. Daugelis žmonių gali nesuprasti, kodėl tuos visus gyvenimo žiaurumus ant jų užsiundei. Šį kartą, čia nėra fizinio žiaurumo, tik sunki, slogi, tarsi juodžiausia naktis depresija ir egzistencinė tuštuma. Šioje knygoje asmeninė drama supinama su nusivylimu vakarietiškomis vertybėmis ir kultūra apskritai. Taip pat, tai ir socialinė kritika visuomenės santvarkai, kur vis sparčiau, tarsi užkratas plinta vienatvė. Taigi, tik jums patiems nuspręsti ar pasiryšite šiam literatūriniam išbandymui.
“… tiesiog paprasčiausiai, paprastų paprasčiausiai šiam pasauliui iš pat pradžių priklausiau labai ribotai, o paskui vis mažiau ir mažiau, kol galiausiai neliko nieko, kas galėtų sustabdyti mano krytį.”
Meilė
Po šiek tiek dramatiškos įžangos turbūt nustebinsiu pasakydama, kad šioje knygoje daug vietos ir svarbos meilei. Knyga labai šiurkšti, pilna ne pačių pagarbiausių epitetų moterų atžvilgiu. Tačiau jauti, kad visa tai kyla iš pagrindinio veikėjo nusivylimo ir tikrų jausmų ilgesio. Serotoninas iš tiesų yra šiek tiek apie tai, kad gyvenimas iš tiesų tuščias tampa tada, kai nesugebame užmegzti ar palaikyti tikrų, prasmingų santykių. Nors skaitant knygą, gali imti ir pagalvoti, kad modernioje visuomenėje tai tampa bemaž neįmanoma ir tik keistuoliai ar išrinktieji dar geba mėgautis ar bent tverti santuokinį gyvenimą.
Manau, kad vienas svarbiausių momentų knygoje, paaiškintis daugelį pagrindinio veikėjo psichologijos niuansų yra jo tevų istorija, kurios čia nesinori atskleisti. Tokia prieštaringa jo paties, tarsi miražas, kurį pagrindinis veikėjas visą sąmoningą gyvenimą vaikėsi.
Laimė arba tabletė
Serotoninas, kaip žinia, yra hormonas, nuo kurio priklauso laimės būsena. Michel Houellebecq savo kūriniu kalba apie tai, kas nutinka, kai bandome laimę susigrąžinti vaistais. Man pasirodė, kad knygoje nemažai kritikos psichoterapijai ar šiuolaikiniams emocinių problemų gydymo būdams. Pagrindinis knygos veikėjas vartoja antidepresantus ir Serotininas puikiai pademonstruoja koks sąlyginis tokių vaistų efektas sprendžiant gyvenimo sunkumus.
Knygoje nėra gražaus moralo ar galimo sprendimo. Vienintelis mažas vilties spindulys kurį įžvelgiau – kvietimą prioritetizuoti santykius, nepraleisti galimybių mylėti, nes gyvenimas taps tarsi baisus, slogus sapnas.
Kodėl skaityti? Jei norite sukrečiančio kūrinio, kuris aršiai kritikuoja šiuolaikinės visuomenės problemas. Tai knyga apie gilią depresiją, beprasmybę ir tuštumą tiems, kas nori geriau suprasti atsidūrusius “juodojoje pusėje”. Patiks juodojo humoro, sarkazmo mėgėjams.
Kodėl neskaityti? Knyga ne tik slogi, liūdna, bet vietomis tiesiog atstumia nejautrumu, arogancija, šlykštumu. Nors parašyta puikai, gili psichologiškai, kažkodėl nesinori jos perskaičius dar kada nors atsiversti ar net laikyti namuose.
