Koks atmosferiškas romanas – šaltas, paslaptingas, melancholiškas. Ledo rūmas svarbiausia tikrai ne siužetas, kuris čia tarsi užuomina, lyg sapnas. Atrodo, kad iš tiesų pagrindinis veikėjas čia galėtų būti užšalęs krioklys, pavirtęs ledo rūmu ir šalčio sukaustytas mažas Norvegijos kaimelis – tiek daug dėmesio skirta poetiškiems gamtos aprašymams.
Knyga, beje, nesunkiai galėtų būti priskirta paauglių literatūrai. Dvi vienuolikmetės mergaitės čia užmezga neįprastą ryšį, kuris tampa svarbiu išbandymu. Man regis, autorius siekė aprašyti sunkiai nusakomą pokytį, vaiko perėjimą į suaugusių pasaulį. Kūrinys parašytas labai subtiliai, bet mano skoniui kiek per šaltai ir glaustai. Galbūt knyga būtų kur kas stipresnė apysaka nei romanas.
„Dabar teks stoti akis į akį su nežinomybe, kuri tokiais vakarais kaip šis, alsuoja į nugarą.“
Simboliai
Metaforiška, kupina simbolių knyga – taip didžiojoje dalyje atsiliepimų apibūdinamas Ledo rūmas. Perskaičius kūrinį lieka labai slogus jausmas ir užtrunka, kol skaitymo patirtį imi įsisavinti, reikia palikti laiko jai susigulėti. Paviršiuje, tai labai paprasta, liūdna istorija, kurią būtų galima nusakyti keliais sakiniais. Tačiau justi, kad knyga yra tarsi eilėraštis ir prasmę galiausiai tenka atrasti patiems.
Tai viena tų knygų, kurios puikiai tiktų knygų klubui ir man smalsu ką čia randa kiti. Man, nenorint per daug atskleisti, pasirodė, kad knyga yra apie galimybių amžių, kai jaunas žmogus formuoja savo asmenybę, dažniausiai per ryšį su kitu. Ir tam tikrą akimirką, radęs save, netenki to kito, kuriuo galėtum būti, ir jo vieta tokia pati sunkiai prieinama, kaip ir knygoje aprašomas ledo rūmas.
Tamsus kelias per mišką
Dar, kaži kodėl, mano atmintyje užstrigo scena, kuomet Sisė keliauja miško takeliu pas draugę, sutemus naktį. Iš tamsos šešėliai tarsi kalbasi su ja, ir čia tokia visiška siaubo filmo verta akimirka. Vėliau, patyrusi nemažai išbandymų ji eina tuo pačiu taku, tačiau žymiai didesnėje ramybėje, ir tamsa, galiausiai, pasidaro netgi jauki. Nesu tikra kaip iki galo interpretuoti šį momentą, bet galbūt Ledo rūmas yra tokia trumputė labai elegantiška scena apie pirmąjį susidūrimą su grėsme ir nežinomybe.
Šaltumas
Braška nuo šalčio šioje knygoje ne tik nameliai, bet ir žmonių santykiai tokie, tarsi žiūrėtum į juos pro storą ledo sieną. Tėvai neprasibrauna iki paauglės vidinio pasaulio, vaikų santykiai mokykloje apsiriboja – kas dabar lyderis, žmones gedi labai šaltai ir santūriai. Pridėjus kūrinio glaustumą gaunasi gana keistas tolimas paveikslas, tad neatradau didelio ryšio su šia istorija, kad ir kaip subtiliai, dailiai ir poetiškai ji būtų parašyta.
Kodėl skaityti? Jei mėgstate knygas, kurios lyg galvosūkiai. Didįjį įprasminimo darbą čia prireiks atlikti patiems. Taip pat kviečiu atkreipti dėmesį, jei mėgaujatės atmosferiškais kūriniais, skandinavišku atšiaurumu ir poetiškais gamtos aprašymais.
Kodėl neskaityti? Užbaigus knygą apima stiprus, „kažkas čia ne taip“ jausmas. Lyg trūktų esminių istorijos dalių.
