Skaityk literatūrą kaip profesorius mokytis kviečia, žinoma, būtent literatūros srityje išsilavinimą turintis dėstytojas. Tiesa, žiniomis jis dalinasi lengva ir smagią forma. Knyga sudaryta iš trumpučių skyrių, o kiekviename iš jų, savitas kampas ar aspektas, atsižvelgiant į kurį, galime vertinti literatūrą. Į sąrašą pakliūva oras, maistas, religiniai motyvai, ironija, smurtas, antikos mitai ir daugelis kitų temų.
Perskaičiusi šią knygą lieku su mintimi, kad viskas literatūroje yra svarbu ir nėra aprašoma be reikalo. Visos detalės kažką byloja, susilieja į vientisą, giliau nei pagrindinis siužetas slypinčią, visumą. Skaityti tarp eilučių – daug patirties ir perskaitytų knygų stažo reikalaujantis užsiėmimas. Man, patiko, kad autorius nepamiršo akcentuoti, kad svarbiausia paieškose nepamiršti malonumo. Nesvarbu, ar esi paprastas skaitytojas, ar profesorius.
Tekstai kalbasi tarpusavyje
Skaityk literatūrą kaip profesorius radau patikusią mintį apie tai, kad visa literatūra atsiranda iš kitos literatūros. Nauji kūriniai negimsta be kitų knygų ar kito meno įtakos. Taip pat – tekstai kalbasi tarpusavyje. Kuo daugiau skaitai, tuo daugiau sąsajų atrandi ir imi pastebėti, kaip vieni rašytojai žaidžia su savo pirmtakų mintimis. Naudoja jas kituose kontekstuose ar savaip interpretuoja.
“Rašytojai užmezga santykį su senesniais rašytojais – žinoma, tas santykis išsiskleidžia per tekstus, naujas kūrinys iš dalies randasi per ankstesnius tekstus, kurie vienaip ar kitaip veikia rašytoją. Šiame santykyje yra potencialo grumtynėms ir tai, …, vadinama intertekstualumu.”
Skaitymas ir galbūt apskritai, kultūros “vartojimas” man nušvito tarsi naujomis spalvomis. Juk iš tiesų, kuo daugiau į save sugeriame meno, tuo daugiau prasmių ima skleistis.
Tinka ir rašytojams
Nors knyga visų pirma yra tobulėti trokštantiems skaitytojams, pasižymėjau mintį, kad puikiai tiktų ir būsimiems rašytojams. Knygoje labai daug informacijos apie subtilias literatūrinės raiškos formas ir galimas reikšmes. Skaityk literatūrą kaip profesorius padeda suprasti didžiuosius rašytojus, bet gali padėti ir tokias tapti – išmokti kalbėti ne tik tiesiogiai, bet ir simbolių kalba. Juk iš tiesų, viskas susiję – geri rašytojai, dažnai ir aistringi skaitytojai.
Beje, autorius savo mintis dėsto naudodamas begalę pavyzdžių. Nelaimei, bent jau man, daugelis iš jų nebuvo žinomi. Manau, kad kitu atveju, būtų dar labiau padidinę skaitymo malonumą.
Pasitikėjimas
“Pasitikėkite tekstu ir pasitikėkite savo nuojauta. Retai smarkiai suklysite.”
Na, o labiausiai džiaugiuosi į rankas pasiėmusi Skaityk literatūrą kaip profesorius dėl iš dalies atsakyto, seniai mano galvoje kirbėjusio klausimo. O kas, jei knygoje lietus tėra lietus? Ar rašytojai tyčia viską pateikia sudėtingiau nei gali ir teikia peno mūsų apmąstymams? O gal tai daro natūraliai, paleisdami į laisvę savo pasąmonės srautą? Į šį klausimą autorius atsako vienu puikiu patarimu: savinkitės savo knygas.
Tai reiškia, kad niekuomet nereikia iki galo pasitikėti nei kritikais, nei profesoriais, nei pardavimų skaičiais siekiant identifikuoti kas yra gera, ar reikšminga literatūra. Jei knyga yra reikšminga ir gera jums, vadinasi taip ir yra. Jei jums kažkas atrodo simbolis – vadinasi taip ir yra. Ir netgi tarp literatūros profesorių gali būti pačių įvairiausių traktuočių.
“Skaitydami ir aptardami literatūrą mokomės vieni iš kitų, ir per šiuos aptarimus mūsų traktuotės keičiasi.”
Kodėl skaityti? Jei norite tapti atidesni ir perskaityti ne tik knygos siužetą, bet ir tai kas lieka tarp eilučių – man regis, ten kartais slypi patys svarbiausi dalykai. Juk mes to norim, tiesa? Man kaip didelis pliusas pasirodė didžiulis gerų kūrinių/literatūros sąrašas knygos gale.
Kodėl neskaityti? Autorius yra anglistikos profesorius ir knygoje tikrai labai daug pavyzdžių iš klasikinės anglų literatūros, kurie didžiąją dalimi net nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl lietuvių skaitytojams greičiausiai nebus žinomi.
Ačiū, Ieva! Turiu pasidėjus prie lovos, bet kažkaip taaaip nesiskaito negrožinė. Matyt, nenoriu skaityt kaip profesorė :))))