Na ir įdomiai kartais susiklosto gyvenimas – nuveda keliais, kuriuos net pasitelkus vaizduotę sugalvoti būtų sunku. Ar galėjo Barack’o Obamos tėvas (besivadinantis, beje, taip pat) nujausti, kad savo talento ir atsitiktinumo dėka ištrūkęs iš skurdaus Kenijos kaimelio studijuoti Havajų universitete, ne tik smarkiai pakeis savo paties, bet ir JAV istoriją. Mano tėvo svajonės yra bandymas pažinti šį žmogų ir jo kelią, o kartu ir jauno žmogaus siekis suvokti save: šaknis ir tikslus.
Barack’o šeimos istorija labai įdomi, gausi sąsajų su skirtingais iš Kenijos kilusių giminaičių likimais, vos sutelpanti į trečdalį jai skirtos knygoje vietos. Kitos dvi dalys skirtos vaikystei ir paauglystei Havajuose bei pirmiesiems bandymams atrasti savo profesinį kelią Čikagoje. Pastaroji man pasirodė pernelyg ištęsta, detalizuojanti ne itin reikšmingas pokalbius ar įvykius. Apskritai šioje knygoje man pritrūko koncentruotumo. Taigi, nors autobiografija dar labiau pagilino šios asmenybės kompleksiškumo suvokimą, dėl formos vertinu labiau vidutiniškai.
Nors reikėtų pridurti, kad knygoje buvo keletas fragmentų, kuomet pamaniau: turi šis žmogus rašytojo gyslelę.
„Stebint tas miklias rankas veriant, pjaustant ir pinant, klausantis virš darbastalio derantis kylančio senutės balso, pasaulis akimirką pasirodė visiškai permatomas.“
Rasizmo momentas
Labai įdomu buvo skaityti apie paauglį Obamą. Tiesa sakant, nemaniau, kad jam pačiam rasės ir juodaodžių diskriminacijos klausimas buvo toks opus ir skaudus, kaip apšvietė Mano tėvo svajonės. Prezidentavimo memuaruose Pažadetoji žemė šis klausimas per daug neakcentuojamas. Galbūt todėl, kad Obama kildamas politiko karjeros laiptais vengė tapti vieno klausimo politiku ar vienos pusės atstovu. Jo didžioji idėja buvo ir yra jungti skirtingus pasaulius ir siekti vienybės, kiek tai įmanoma.
Taigi, šiuose memuaruose matome Obamą, kuris gan skaudžiai išgyvena savo kitoniškumą išsilavinusių baltaodžių aplinkoje, taip pat savo draugų problemas ir aptariamus skaudulius. Dažnai idiliškai apibūdinama vaikystê Havajuose čia nušviečiama naujoje, tikresnėje ir nuoširdesnėje šviesoje.
Pinigai ar idealai
Ganėtinai įdomu buvo skaityti ir apie Obamos karjeros pradžią ir turbūt dažną jauną žmogų užklumpantį pasirinkimą – rinktis patogią karjerą ir materialinį atlygį, o gal sekti paskui savo idėjas ir koncentruotis į moralinį pasitenkinimą. Nenuostabu, kad toks idealistas kaip Obama pasirinko pastarąjį kelią. Turiu pripažinti, kad netgi perskaičiusi knygą nesu iki galo tikra ką daro ar turėtų daryti bendruomenės organizatorius – tokias pareigas pasirinko Barackas. Žinau tik tiek, kad ši patirtis jam tikrai turėjo suteikti nemažai empatijos ir suvokimo apie juodaodžių JAV problemas: tuštėjančius rajonus iš kurių kėlėsi baltieji, su savimi dažnai pasiimdami darbo vietas ir kokybišką išsilavinimą mokyklose. Žmonių rūpesčiai išgirsti iš pirmų lūpų, daugeliui metų į priekį davė medžiagos jo žymiosioms kalboms.
Apie ką svajojo tėvas
Šį klausimą uždaviau sau užbaigusi knygą. Nežinau ar teisingai išskaičiau atsakymą – Mano tėvo svajonės jo tikrai nepateikia ant lėkštutės. Man regis, jis norėjo geresnio gyvenimo sau ir savo šeimai, norėjo tinkamai išnaudoti savo talentus, kurių turėjo nemažai, sunkiai taikstėsi su korupcija, protekcionizmu ir kitomis politinėmis neteisybėmis. Buvo labai ambicingas ir be galo sunkiai išgyveno nesėkmes. Apie ką iš tiesų svajojo tėvas iki galo neaišku, net ir po kelionės į Keniją, po daugelio bandymų pažinti šį tokį artimą ir kartu be galo tolimą asmenį.
Kodėl skaityti? Jei norite ne tik iki galo suprasti pirmąjį juodaodį JAV prezidentą, bet ir rasizmo problemą bei jo ištakas JAV. Knyga įdomi ne tik šiuo aspektu. Kūrinys kartu primena ir istorinį romaną, bei giminės istoriją, plačiai pasklidusią Kenijoje ir Havajuose.
Kodėl neskaityti? Rekomenduoju pažintį su Obama pradėti nuo šios ir tik tuomet imtis Pažadetoji žemė. Jei skaitysite atvirkščiai kaip aš, pirmoji knyga, tikėtina nublanks prieš prezidentavimo metų atsiminimus.
